Pastarosiomis dienomis padidėjus susidomėjimui globėjų ir įtėvių rengimu mūsų organizacijoje, SOTAS sveikina viešumą ir tiki, kad aktyviai pilietiškai veikdami kartu kursime didesnį gėrį valstybėje.
Įvaikinimas ir globa yra didžiulis gėris tiek vaikui, tiek įtėviams ar globėjams. Tai yra gražus ir prasmingas žmogaus augimo kelias, tačiau tai neįvyksta mechaniškai. Svarbu suprasti, kad vaiko atėjimas į šeimą yra ne įvaikinimo pabaiga, o tik pati pradžia. Santykio su vaiku kūrimas gali būti dramatiškas, bet įdomus procesas, tačiau tik tada, kai įtėviai yra tinkamai pasirengę.
Įtėvių ir globėjų rengimo programa GIMK (http://vaikoteises.lt/lt/globeju_iteviu_mokymas/apie_gimk/) Lietuvoje 2008 m. atsirado susidūrus su tikrove, kad tam tikra dalis šeimų, reiškusių didelį norą įvaikinti, užauginusių savo vaikus, turinčių įspūdingų pasiekimų, į šeimą atėjus įvaikintam vaikui patiria dramatišką krizę, kurios baigtis – norimo įvaikinti vaiko grąžinimas į globos namus arba (ir) įtėvių skyrybos dėl emocinio išsekimo. Nepasisekęs įvaikinimas paprastai stipriai traumuoja ne tik vaiką, bet ir įtėvių šeimai palieka didelį nesėkmės jausmą, su kuriuo šeima po to grumiasi daugelį metų. Todėl valstybės mastu buvo nuspręsta ieškoti priemonių kaip įmanoma labiau apsaugoti vaiką, jau kartą netekusį tėvų globos, nuo dar vienos traumos.
GIMK programa – tai JAV sukurta įtėvių ir globėjų rengimo programa PRIDE, adaptuota Lietuvai. Pažymėtina, kad viena iš GIMK programos praktinių nuostatų – tai tausojantis požiūris ne tik į įvaikinamą vaiką, bet ir į ketinančią įvaikinti ar globoti šeimą, siekiant apsaugoti santuoką ir šeimoje augančius vaikus nuo galimų lemtingų krizių.
GIMK programos esmė – tai aktyvus suaugusiųjų mokymas, kurio tikslas – suteikti kandidatams naujos emocinės patirties, kuri padėtų geriau suprasti tėvų netekusio vaiko poreikius, tiksliau orientuotis tiek savo išgyventoje patirtyje ir emociniame pasaulyje, tiek gebėti atviriau priimti vaiko istoriją, jo jausmus (pirmiausia – gėdą ir pyktį) bei padėti su jais gyventi. GIMK programos dalyviai mokymų metu yra skatinami įvertinti savo patirtį, stiprybes ir poreikius, taip pat jie yra vertinami GIMK mokytojų pagal metodikoje numatytus kriterijus.
Kandidatų ir GIMK mokytojų santykiui gali būti būdinga tam tikra konfrontacija, todėl pasirengimo procesas paprastai sukelia natūralų diskomfortą, o kai kuriais individualiais atvejais – ir stresą. Mokymų metu, gerbiant ir saugant mokymų dalyvių privatumą, aptariamos asmeninės jų nuostatos ir tai neretai reiškia, kad gilinamasi ir atsakinėjama į klausimus, su kuriais sąmoningai susiduriama pirmą kartą, dalyvaujama pratimuose, kurių dėka pamatoma, kad atlikti kai kuriuos dalykus yra sunkiau, nei apie juos pasakyti ir t. t. Patirtis rodo, jog mokymų metu visiems jų dalyviams kyla įvairių jausmų. Vis dėlto yra žymiai geriau aptarti šiuos jausmus bei nuostatas su kandidatais mokymų metu, nei po to susidurti su dramatiškomis problemomis (emociniu įtėvių išsekimu ar pasiryžimu nutraukti santuoką) dėl didžiulių sunkumų palaikant santykį su įvaikintu vaiku.
Ar yra kitų būdų pasiruošti įvaikinimui? Atšaukę mokslu ir praktika paremtus įtėvių ir globėjų pasirengimo programas ir kandidatų į įtėvius vertinimo kriterijus, problemos neišspręsime, tiesiog ją iš mokymų erdvės perkeltume į privatų lygmenį, t.y. iš norinčių įvaikinti asmenų santykio su GIMK mokytojais – į nepasirengusių įtėvių santykį su vieną kartą jau atstumtu vaiku. Kam nuo to bus geriau?
