Ištrauka iš V. Maioli-Sanese knygos „Kaip vaikas, kaip tėvas, kaip motina“

Įvaikinimo ryšys reikalauja darbo, kurį turėtų atlikti ir tėvai, auginantys biologinius vaikus, nes tai yra susiję su gilumine žmogiška patirtimi, ir saviugda yra tiesiog būtina, svarbu nepalikti tokių dalyku tik spontaniškumui, savieigai. Būtent įvaikinimas yra proga pasigilinti į tai, kokie mes esame kaip tėvai. Ir būtent ši tėvystės identiteto augimo sritis šiandien daugiausia yra kompromituojama ir tą identitetą reikia atstatyti. Žiūrime aplinkui ir sakome: „Nebesimato tėvų ir motinų“. Nes būti tėvais reiškia būti autoritetingais ir ypač įsitraukti visu savimi į santykį su vaiku.

Neseniai konsultavau vieną įtėvių šeimą, kuri įvaikino mergaitę prieš 10 m. Ją įvaikino, kai mergaitei buvo vos savaitė. Kadangi 10 metų ši mergaitė buvo dėmesio centre, super mylima, super globojama ir prižiūrima, ji susiformavo labai didelį valdingumą, yra labai kaprizinga, truputį nevaldoma, o kartu ir nesavarankiška, jos įtėviai jai toliau tarnauja ir elgiasi su ja tarsi ji būtų kūdikis. Įtėvis man sakė: „ Aš galvoju, kad ji yra paveldėjusi kai kurias problemas ir norėčiau paieškoti jos tėvų, pasigilinti į jų istoriją, kad patikrintume, ar jie neturėję psichikos sutrikimų“. Mergaitės elgesys juos skatino galvoti apie kažkokius paveldėtus sutrikimus. Yra daug paprasčiau perkelti atsakomybę nei pačiam įsitraukti! Būti tėvais pirmiausia reiškia būti sąmoningais ir atsakingais tėvystės atžvilgiu.

Nuspręsti turėti vaiką pirmiausia reiškia atverti tam vaikui visą savo asmenį, kad tokiu būdu vaikas pradėtų suvokti save patį ir realybę. Tėvystėje vaiko gimimas ir auginimas yra susijęs ne tik su biologine plotme, bet tai yra širdies, proto ir psichikos kūryba. Kuri žmogų tada, kai jam padedi suprasti, kas jis yra. Sakydamas jam, kad „esi mano“, turi padėti suvokti, kas jis yra.

Pasisakymas. Atrodo, paprasta, bet…Aš prisimenu epizodą vieno įtėvio, kuris kreipėsi į socialines tarnybas dėl netinkamo sūnaus elgesio: „Jei būtų mano vaikas, žinočiau, ką daryti, jam trinktelčiau…“

M.V. Sanese. Pripažinimo santykis yra labai gilus, yra visakuriantis; pripažinimo ryšys yra visada, jis glūdi žmogaus ištakose. Šie vaikai gavo pripažinimą savo ištakose, po to atėjo pas jus ir gavo kitą pripažinimą, jiems buvo suteiktas kitas identitetas: nuo „manęs nėra“ iki „aš esu“. Kaip panaikinti tą „manęs nėra“? Aš kalbu apie šaknis, iš kurių išauga kamienas ir šakos. Tai yra dvi šaknys, iš kurių gretimai auga du kamienai: aš esu ir aš nesu. Įvaikinime kalbame apie šias dvejopas ištakas, tai yra kalbame apie dvejopą pripažinimą: vaikas yra pripažįstamas savo prigimtinėse ištakose, bet kartu yra pripažįstamas jūsų jam suteikiamų šaknų, yra jūsų kuriamas.

Vaiko prigimtinės ištakos visada veikia vaiko viduje kaip priklausymas ir kaip savęs suvokimas, kaip pripažinimas, todėl problema yra ta: jūs įnešate savo ištakas į jau esamas ištakas. Todėl mus visada lydi klausimas apie tai, kas mums yra vaiko praeitis, kaip į ją žiūrėti, kaip ją išgyventi. Pagaliau, kaip daryti, kad praeitis neturėtų neigiamos įtakos vaikui, nekurtų jo viduje sumaišties. Turime siekti, kad „sena ir nauja“ gyventų kartu, kad nei viena, nei kita nebūtų panaikinta. Turime turėti galvoje, kad mūsų vaikas patyrė palikimo traumą, bet mes galime priimti šią idėją ir su ja normaliai gyventi.