Mūsų metodas

1. Dėmesio centre – asmuo

Vykdant pagalbos ir plėtros projektus, matyti dėmesio centre asmenį pirmiausia reiškia dalintis poreikiais, gyvenimo prasme ir jausti gilią pagarbą jo asmeniniam likimui. Jei to nėra, atsakymas į žmogaus poreikius gali tapti egoistiška geradaryste arba politine strategija.

Išeities tašku laikyti žmogų būtų abstraktu, jeigu tas žmogus nebūtų laikomas unikaliu ir jei nebūtų atsižvelgiama į jo pirminius ryšius, t.y. šeimą bei artimiausius žmones, ir antrinius ryšius – vietinę bendruomenę, visuomenę. Kiekvienas iš mūsų yra vienintelis ir nepakartojamas ir negali būti sumenkinamas iki socialinės kategorijos ar problemos, kurioje atsiduria (skurdas, priklausomybė, liga ir pan.).

2. Pradėti nuo pozityvumo

Kiekvienas žmogus, kiekviena bendruomenė, net ir daugiau problemų turintys asmenys yra kupini teigiamų išteklių. Šis metodo principas siekia įvertinti ir sustiprinti tai, ką kiekvienas asmuo yra sukūręs: jo istoriją, santykius, t.y. tą socialinį audinį ir tą patirties visumą, kurie sudaro jo gyvenimo išteklius. Tai yra esminė mūsų darbo nuostata, kylanti iš pozityvaus požiūrio į realybę ir padedanti žmogui suvokti savo vertę ir orumą, o kartu ir ugdanti atsakomybę.

3. Veikti kartu

Projektas „nuleistas iš viršaus” yra arba prievartinis, jei jame nebuvo skatinamas dalyvavimas, arba neveiksmingas, nes pasižymi tik labdaringumu. Mūsų būdas vykdyti pagalbos projektus – veikti kartu su kitais žmonėmis, t.y. pradėti nuo ryšio užmezgimo su asmenimis, kuriems yra skirtas projektas, ir kurti gerovę kartu su jais, remiantis jų pasiekimais.

4. Subsidiarumo ir bendruomeninės veiklos plėtotė

Visuomenė gimsta iš laisvo žmonių ir šeimų jungimosi. Vykdyti socialinius projektus – tai skatinti ir plėsti piliečių dalyvavimo ir jungimosi į asociacijas bei organizacijas iniciatyvą. Tai reiškia pripažinti, įvertinti ir skatinti tarpinių socialinių struktūrų bei institucijų kūrimąsi, socialinio tinklo, kuris remtųsi bendradarbiavimu, dalyvavimu ir bendra atsakomybe, plėtrą. Pripažinta ir skatinama kiekvieno asmens teisė laisvai jungtis į grupes, į organizacijas ir asociacijas, imtis veiklos, taip pat ir ekonominės, atsiskleidžia patirtyje kaip galinga vystymosi ir pilietinės demokratinės visuomenės turtinimo jėga.

Projektas vadinamas socialiniu ne todėl, kad yra „dirbama su vargšais”, bet dėl to, kad išjudinama realybė, aprėpiant įvairius jos lygmenis – asmenį, šeimą, bendruomenę. Tai savo darbo patirtyje vadiname gebėjimų ir galimybių vystymu ir ugdymu (capacity building).

5. Partnerystė

Šis principas kyla iš subsidiarumo pritaikymo. Vykdant socialinius ir vystymosi projektus yra be galo svarbu sukurti realią partnerystę tarp visų toje srity veikiančių subjektų, tiek viešojo administravimo struktūrų, tiek privačių socialinių iniciatyvų, tiek vietinių, tiek tarptautinių institucijų, pagal kiekvienam numatytą vaidmenį, kad būtų galima veikti išvien ir atsakyti į poreikius kuo visapusiškiau ir efektyviausiai išnaudojant turimus išteklius.