Ištraukos iš susitikimo su įtėviais ir globėjais SOTAS 2010 gegužės 12d.

  • I.E. Laumenskaitė. Asmens patirtis.

Šiandieną moksluose apie žmogų galima pastebėti vieną dalyką,- jie kalba apie labai susvetimėjusį žmogų, neturintį atvirumo kitiems. Apie žmogų kalbama per jo atliekamas funkcijas, per jo vaidmenį visuomenėje, pagal tai, kiek visuomenėje yra svarbios tam tikros charakteristikos. Pavyzdžiui, dabar daug kalbama apie lytį. Visada svarbiu laikomas išsilavinimas, turtas, socialinė galia. Ir žmonės šių dalykų siekia dėl to, kad nori būti vertinami. Pinigų nesiekiama dėl pačių pinigų. Ką su jais darytum? Pinigai reikalingi pirkti daiktus ar dar kažką, dėl ko būtum pripažintas. Moksluose apie žmogų kalbama apie tokį žmogų, kuris yra sau pakankamas ir kuris siekia geresnės vietos po Saule. Ši patirtis yra būdinga daugeliui žmonių,- jie siekia tokių dalykų, pagal kuriuos visuomenė žmogų pripažįsta. Ypač tai atsispindi jaunime. Moksluose apie žmogų pristinga matmens, kuriame žmogiškosios patirties esama, bet ji nestipri. Kai kalbama apie asmenį ir apie tą patirtį, kuri žmonėms yra pažįstama, ši žmogiškoji patirtis yra lyg pridengta, nureikšminta. Jiems nėra progos mąstyti, ir juo labiau gyventi šia patirtimi. Jų niekas nemokė ja gyventi. Kai žmogus atpažįsta šią patirtį kaip tikrą dalyką, jis išgyvena išsilaisvinimą ir džiaugsmą. Žmogus, pradedantis suvokti save kaip asmenį, atsikrato dalies kompleksų, kurie jam yra primesti. Nes kai kurios problemos nėra jo, o yra primestos. Žmonėms tampa lengviau bendrauti, kai atsisakoma rėmų, į kuriuos visuomenė žmones bruka. Šiuose rėmuose žmogus negali jaustis laisvas, būti atviras su kitais, betarpiškas. Taigi, asmens patirtis mumyse nėra išryškinta. Dėl to kyla sunkumų ieškant atsakymų į klausimus, kaip spręsti gyvenime iškylančias problemas, ypač dėl santykių. Kalbant apie asmens patirtį reikia pasakyti, jog mes visi iš prigimties esame asmenys. Bet dauguma mūsų neišsiskleidžia kaip asmenys. Ypač jeigu yra patyrę atmetimą vaikystėje ir nepajėgė jo įveikti. Jei šis atmetimas nėra padengtas kita, teigiama, patirtimi, mes esame individai, kurie užsidarė ir stengiasi kažkaip prisitaikyti, bandydami siekti dalykų, per kuriuos jie bus vertinami. Kiek yra šeimų, kur vaikai „mylimi“ už gerus pažymius ar pan.! Vaikas turėtų išmokti atpažinti savo vertę kaip asmens. Asmuo yra besąlygiškai vertingas. Jis gali būti sveikas ar nesveikas, gabus ar negabus. Bet, koks jis bebūtų, asmuo yra besąlygiškai vertingas, nepriklausomai nuo savo charakteristikų. Jis yra unikalus dėl visko, ką atsineša į gyvenimą. Jis turi unikalias duotybes, kurios kartais, deja, neišsiskleidžia. Nes mes išsiskleidžiame tiktai tada, kai mus myli, kai mus priima besąlygiškai tokius, kokie mes esame. Todėl absoliuti netiesa yra posakis, kad meilė akla. Ne meilė, o aistra yra akla.

  • I.E.Laumenskaitė. Kas yra tėvystė ir motinystė?

Aš norėčiau įvardinti, kad įtėviai galėtų kurti vietą, kuri juos padrąsintų viešai liudyti tėvystę ir motinystę. Būtent šito mūsuose labai stinga. Dėl daugelio priežasčių. Lietuvoje pernelyg dominuoja požiūris į vaiką kaip į nuosavybę, kaip į kažkokį brangų daiktą, kuris yra sunkiai įgyjamas, kurį po to brangiai kainuoja užauginti. Lyg savaime suprantama laikyti jį nuosavybe. O reikėtų kalbėti būtent apie tai, kad vaikas pasaulyje yra dovana. Mūsuose egzistuoja neteisinga tėvystės ir motinystės samprata, išties pernelyg biologizuota. Ką tai reiškia, kai sakome „turėti savo vaiką“? Reikia kalbėti apie tai, kad tėvystė ir motinystė yra ne biologinės kategorijos. Ne veltui kyla klausimas, kaip, kalbantis su vaiku, vadinti moterį, kuri jį pagimdė. „Moteris, kuri tave pagimdė“? Kas yra tėvystė ir motinystė? Pavyzdžiui, gyvūnų tarpe tėvų ir motinų nėra. Tarp gyvūnų yra patinai, patelės ir jaunikliai. Ten nėra „vaikų“. Jeigu mes kalbame, pavyzdžiui, apie šuniuką kaip apie „berniuką“ ar „mergaitę“, tai yra mūsų problema. Tai nėra šunų kategorija, tai – ne jų tikrovė. Reikėtų prisiminti, jog gyvūnai turi tam tikrą globos instinktą tik tol, kol jauniklis suauga. Dauguma žmonių nežino, jog katė ar kitas gyvūnas, suaugus jo jaunikliui, neatpažįsta, jog jis gimęs iš jos kūno. Atėjus laikui globos instinktas paprasčiausiai užgęsta. Kalbant apie gyvybės davimą, skirtumas tarp žmogaus pasaulio ir gyvūnų pasaulio yra esminis. Gyvūnų jaunikliai palyginti greitai atsistoja ant kojų, ir todėl rūpinimosi instinkto gyvavimo periodas yra trumpas. Jaunikliai greitai ima gyventi savarankiškai, ir ryšys su gimdytoju dingsta. Todėl nėra tėvystės ir motinystės. O žmonių pasaulyje šis ryšys egzistuoja iki gyvenimo pabaigos. Ir mirę tėvai yra tėvai. Be to, taip yra ne dėl biologinio ryšio, o dėl širdies ryšio. Tėvams sūnus su barzda yra vaikas. Nes jis yra tas, kuriam atiduotas gyvenimas, su kuriuo buvo dalintasi širdimi savo gyvenime. Svarbu sakyti įvaikintiems ir globojamiems vaikams, koks yra džiaugsmas, kad jūs susitikote. Tai – abipusis džiaugsmas, tiek vaikui, tiek tėvams. Džiaugsmas, kad pamilo vienas kitą, ir kad yra duoti vienas kitam. Įvaikinti ir globojami vaikai yra guvūs, gabūs. Tačiau visuomenė apie tai nemąsto. Yra šitiek turtingų šeimų, kuriose vaikai yra asocialūs, neturintys žmogiškųjų pagrindų, nemokantys bendrauti ir gyventi žmonių pasaulyje. Tie tėvai, kurie „neatiduoda“, jie ir neužaugins tų vaikų. Ir nesvarbu, kiek tas vaikas bus jam kainavęs. Įtėvių pasakojimai apie įvaikintų vaikų gabumus yra liudijimas to, kad vaikas, kaip asmuo, skleidžiasi tik kito meilės dėka.

  • I.E.Laumenskaitė. Pasisavinanti meilė ir atsiverianti meilė.

Tomas Akvinietis skiria dvi meilės rūšis: pasisavinanti meilė ir draugystės (arba atsiverianti) meilė. Kuo jos skiriasi? Pasisavinančią meilę labai gerai pažįsta ypač moterys savo vaikų atžvilgiu – norą turėti vaiką, norą turėti jį pagal savo įsivaizdavimą, jam gyvenimą kurti taip, kaip tu įsivaizduoji. Ir mes žinome to pasekmes. Tai yra vaiko gyvenimo sugadinimas. Iš pačių, atrodytų, geriausių ketinimų. Pasisavinančiai meilei reikia kito kaip priemonės savo vertingumui įrodyti. Pavyzdžiui, mes turime gražius vaikus, turime protingą arba turtingą vyrą ir t.t., ir mums gerai jį turėti, nes tai yra įrodymas mūsų vertingumo. Ir vaiko savinimasis yra dėl noro įrodyti, jog štai aš esu gera mama. O vadinamoji draugystės meilė, kaip sako Tomas Akvinietis, neima kito savo vertei patvirtinti, bet drįsta atsiverti kito kitoniškumui, priimti kitą, kuris viršija mano supratimą, mano modelį. Filosofas kelia įdomų klausimą – kuo skiriasi tos patirtys, dėl kurių mes mylime viena arba kita meile, kodėl nesugebama atsiverti kitam žmogui, bet norime jį savintis. Pavyzdžiui, iš kur kyla pavydas? Mes pavydime tada, kai žmogų norime laikyti savo nuosavybe ir bijome, kad kažkas kitas jam patiks labiau ir patrauks jį prie savęs. Tomas Akvinietis sako, jog meilė, kuria mylime kitą žmogų, priklauso nuo mūsų požiūrio į save,- jeigu mes save atpažįstame kaip dovaną pasauliui, tai ir kitą galime priimti atvirai. Nes kitas taip pat yra dovana toks, koks yra. O jeigu mes nelaikome savęs vertingais, mes savo vertę didiname dėka to, ką mes turime, ar tai būtų žmogus, ar pasiekimai, ar dar kažkas. Tokiu atveju mums reikia kažką turėti, kas padidintų mūsų vertę. Įtėvių patirtis turi dar ir tokį bruožą, jog jiems, siekiant įveikti baimes ir turėti gyvenimo pilnatvę, tenka įveikti ribotumą, kurį daugelis žmonių turi,- atsiverti gyvenimo tikrovei ir priimti save tokius, kokie esame. Nes tik taip galime priimti vaiką kaip dovaną ir atiduoti kaip dovaną laikui atėjus. Kitaip tariant, jūs turite mažesnę vaiko kaip nuosavybės patirtį, kuri savotiškai jus augina ir savęs kaip dovanos esmingesniam supratimui. Reikia stiprinti savo pasitikėjimą gyvenimu, koks jis yra duotas, ir pasitikėjimą ta situacija, kuri jus atvedė iki sprendimo priimti į savo šeimą vaiką. Nes šis pasitikėjimas gali atverti jus didesnei meilei ir didesniam atsidavimui, nei tuo atveju, jeigu tai būtų biologinis vaikas. Tai jums yra didesnis iššūkis priimti aplinkinių nesupratimą, priimti galimą vaiko pasimetimą, jo abejonę, besąlygiškai atsiduodant iki galo, kaip ten bebūtų.

  • I.E.Laumenskaitė. Žmogus kaip dovana.

Įtėviai [per įvaikinimą] gauna taip vadinamą „sunkią malonę“. Didžiausios malonės yra sunkios, nes jos priimamos ir patiriamos per kančią ir per iššūkius. Būtent per iššūkius atsiveriama didesnei malonei. Įtėvių patirtis yra ta, kad jie turi priimti iš visuomenės ateinančius sunkius dalykus. Atvirai priimdami tai, kad atiduoda savo gyvenimą tam, kurį pagimdė kažkas kitas, jie susiduria su ypatingu iššūkiu nedaryti vaiko savo nuosavybe. Tai yra sunku. Dažnai žmonės sako, kad „vaikas yra mano dalis, todėl yra kaip mano nuosavybė“. Įtėvių patirtis akivaizdžiai parodo, jog vaikas yra duodamas dovanai, todėl įtėviai labiau ir priima vaiką kaip dovaną, nes negali jo savintis taip, kaip įprasta. Ir toks vaiko priėmimas kaip dovanos yra tai, kas vaikui būtent ir padeda išsiskleisti, nes jis besąlygiškai yra priimamas toks, koks yra. Nėra svarstomas jo charakteris, į tėvą ar į motiną ydas atsinešė. Jis priimamas su visomis ydomis, su visu atvirumu. Ir kas žino, kas dar gali pasirodyti ateityje. Štai šią patirtį jūs esate kviečiami liudyti. Mūsuose esama istorijų, rodomų per televiziją ir graudinančių širdis, apie tai, kaip įvaikinti vaikai atranda savo biologinius tėvus. Žinoma, vaikams norisi juos atrasti (nors, beje, yra ir nenorinčių, neigiančių patirtį, jog kažkas galėjo su jais šitaip pasielgti). Tačiau norisi atrasti tam, kad tokiu būdu įsitikintų, jog tie tėvai, kuriems jis buvo atiduotas yra jo tikrieji tėvai. Kai vaikai ūgtelės, tikiuosi, jūs perduosite jiems žinią, kad šia prasme jie turi didelę malonę būti labiau priimti kaip dovana, nei dažnoje šeimoje. Nes juos priima besąlygiškai, ir save vaikui atiduoda besąlygiškai. Dažnai nutinka, kad kraujo tėvai sako savo vaikui: „aš tave pagimdžiau, aš tau atidaviau visą savo gyvenimą, o tu toks nedėkingas“. Tie, kurie priima vaiką kaip dovaną, jį priima su atvirumu, jog ir atiduos tą dovaną. Pavyzdžiui, viena jauna moteris po gimdymo pasakojo: „Aš pasijutau kaip durys, lyg vaikas per mane tiesiog išėjo į pasaulį. Aš neturiu jokios nuosavybės jo atžvilgiu. Jis yra man dovana, ir aš atiduodu jį pasauliui kaip dovaną. Nes jis ir yra pasauliui dovana. Ir mano užduotis yra išauginti vaike supratimą, kad jis yra dovana pasauliui, ir kad pasaulis yra dovana.“ Jauni žmonės dažnai nustemba, kai pripažįsta atradę, jog tai tiesa. Jie sako: „Mes juk nesirenkame draugų, žmonių kaip daiktų“. Gal kažkada anksčiau koks sultonas ir rinkdavosi haremą? Bet mums paprastai žmogų yra duodama sutikti. O kai žmogus duodamas sutikti, tada vyksta abipusis rinkimasis. Ir, taip sakant, susitikimas gyvenimui įvyksta tada, kai vienas kitą pasirenką abi pusės. Jei iš vienos pusės rinkimasis nevyksta, tada turime nelaimingą meilę. Mes turėtume būti dėkingi už tą žmogų, kurį mums duodama sutikti kelyje ir tada iš abiejų pusių apsispręsti.

Vyksta dramatiškas reiškinys, kai vaikų, kurie neturi tėvų, vis daugėja, jie yra paliekami. Tačiau krikščioniška pozicija siūlo, atrodytų, paradoksalų požiūrį. Tai yra, žiūrime, ne už ką tiems vaikams taip blogai (nes jie niekuo nenusikalto), tačiau galime žiūrėti, vardan ko yra tokios galimybės. Nes jiems yra galimybė per santykį su įtėviais liudyti, kad žmogaus vertė yra kitokia, kad jis pats yra dovana toks, koks yra, nepriklausomai nuo galimos neaiškios praeities, genetikos. Įvaikinimas yra tai, kas mus labiau išveda į besąlygišką savęs dovanojimą nesisavinant. Įtėviai turėtų liudyti savo patirtis. Žmonės yra užsidarę ir susigūžę nuo to, kas vyksta aplinkui. Ir jeigu jiems yra koks nors patvirtinimas to žmogiškumo,– kad kažkas drįsta, kad tai vaisinga, tai prasminga, – žmonės tampa labai dėkingi. Nes dabar tai, kas normalu, yra priimama kaip stebuklas.