„Esu įvaikinta duktė ir įvaikinusi mama“

Sunku rasti labiau patyrusį „ekspertą“: Tereza yra įvaikinta duktė, o kartu su vyru Mauro – įmotė ir globėja. Be to, ji dirba socialine darbuotoja tarnybose, užsiimančiose vaikų rūpyba Bergamo provincijoje (Italija), kur ji susiduria su šeimų tikrove ir sunkiomis bei nepatogiomis situacijomis.

Kai susitinki su įtėviais ir įvaikintais vaikais, dažnai pradedama kalbėti apie skausmą, kurį patiria abi pusės. Kokia šiuo atžvilgiu yra tavo pozicija?

Dažnai sakau tėvams, kad labiau reikia dirbti su savimi, nei su vaikais. Nuolat kartoju, kad tai verta daryti, net kai atrodo, kad taip nėra. Ne rezultatas pasako, ar tam tikras santykis yra tikras. Įvaikintas vaikas jaučia laukiamo rezultato problemą. Jaučia, kad šie tėvai kažko iš jo laukia.

Ar tai sakai iš patirties?

Pamenu, kai savo tėvui pasakiau: „Važiuoju ieškoti savo šeimos, iš kurios esu kilusi“, – jis atsakė: „Kur važiuosi?! Mes esame čia!“ Toje situacijoje supratau, kad jam buvo smūgis mintis, kad galiu sugrįžti prie ištakų. Bandžiau jam paaiškinti, kad įvaikintam vaikui tai padaryti būtina.

Ką nori tuo pasakyti?

Grįžti prie ištakų – tai lyg sudėti dalis į vieną, tai jauti savyje, ir dažnai kiti to nesupranta. Kartais jautiesi tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės, trokšti priklausyti iki galo tam, kas yra dabar, tam, ką tikrovė tau parodo, įvaikinusiai šeimai. Negali neigti, kad ji čia yra, jauti, kad tai gėris. Bet dėl to ją atakuoji ir provokuoji, žinai, kad tavęs neatsisakys, visada būdavo su tavimi. Bet negali priklausyti iki galo, nes tau reikia, kad užsitrauktų ta žaizda. Tai troškimas, kurį jauti savyje, kuris tave lydi visą gyvenimą.

Bet įvaikinti vaikai kartais nepajėgia atvirai kalbėti apie šią žaizdą…

Taip, kartais negali. Išreiškia šį skausmą provokuojančiu, nuviliančiu, agresyviu, širdį draskančiu būdu, kuriame gražaus nėra visiškai nieko. Kartais nesako todėl, kad įtėviai nėra pasirengę to girdėti. Taigi, jeigu tai sau leidi, jau yra gerai, nes parodai save tokį, koks esi – taip pat ir piktas, užsiknisęs, nusivylęs, depresuojantis ar hiperaktyvus. Ne visada pavyksta suvokti, kad įvaikinimas yra gėris tau. Yra momentų gyvenime, kada atrodo skausminga, neteisinga tai, kas tau atsitiko, ypač perioduose prieš ir po paauglystės.

O ką nešioji širdyje tokio, kas tavo atveju leido tau priimti vaikus?

Aš visada jaučiausi priimta, iki dabar taip jaučiuosi, nes visada jaučiau, kad kažkas yra šalia dėl manęs. Turiu vaizdinį, kurį nešiojuosi širdyje: visais gyvenimo atvejais, netgi kai susijaudindavau, nes nesuprasdavau, nes norėdavau sugrįžti atgal, būtent prie ištakų, mano motina būdavo šalia. Paprasčiausiai man sakydavo: „Man labai gaila. Niekada nebūčiau norėjusi, kad tau tai atsitiktų. Bet aš esu čia.“ Tada nesuprasdavau, sakiau sau, kad taip sako, kad įtikintų, bet gilumoje nesupranta, negali suprasti. Bet dabar suprantu šį požiūrį, supratau, kai buvau jau didelė. Motina niekada man nepašalino sunkumų, turėjau laikytis taisyklių. Gyvenimas kartais būdavo sunkus. Bet ji buvo šalia su visu savo paprastumu, lyg pradinuko.

Ir tą patį požiūrį į mane turi mano vyras. Kai kartais įvyksta sukrėtimai, kai esi provokuojamas, ypač vyriausiojo sūnaus, tas požiūris leidžia man laisvai sakyti tai, ką galvoju, leidžia kalbėti, klysti, rodyti nepasitenkinimą, jeigu reikia. Bet paskui aš grįžtu ir jis yra šalia. Būtent šitaip jaučiu Dievo žvilgsnį į mane, kuriam visada save patikiu, ypač kai man reikia palaikymo ir pagalbos.

Į ką įtėviams svarbu kreipti dėmesį?

Manau, kad reikia dirbti su savimi pačiais. Nėra išankstinio recepto, kuris mums padėtų su vaikais. Yra darbas: klausytis, kalbėtis, ginčytis tarpusavyje ir su kitais žmonėmis, gerbiant savo, kitų žmonių ir vaiko praeitį, savo, kitų žmonių ir vaikų skausmą. Kartais petį, ant kurio gali išsiverkti, pagalbą, kurios dėka gali kurti, pasiūlo žmonės, kurie nėra iš tavo šeimos. Todėl įvaikinusi šeima neturi baimintis būti šeima, kuri ginčijasi, kalba, bendrauja, kuria ryšius, sustodama pagalvoti apie save, o su kitais – apie tai, kas su šeima vyksta. Manau, kad atsiribojimas ir užsidarymas įvaikinusioms šeimoms yra dvi labai pavojingos situacijos.

_______________________________

Šaltinis: Lettera periodica (strumento di informazione delle famiglie per l’accoglienza), Anno XXI n. 86 – 2012 kovas