Įvaikinimo procesas – ne ilgesnis nei biologinio vaiko laukimas

Jūsų dėmesiui dar vienas straipsnis apie vaiko globą ir įvaikinimą.

 

Įvaikinimo procesas – ne ilgesnis nei biologinio vaiko laukimas

 

Žmonės, pasiryžę atverti savo namų duris likimo nuskriaustiems ir be tėvų globos likusiems vaikams, turi apsiprasti su mintimi, kad teks nueiti ilgą kelią, kol vaikas taps visateisiu šeimos nariu.

Tačiau su globos bei įvaikinimo mechanizmu tiesiogiai susijusių visuomeninių organizacijų atstovai kviečia nepamiršti, jog visi sunkumai yra įveikiami, o vaiko priėmimas į šeimą suteikia daug šiltų emocijų.

Šeima šeimai

Į globos ir įvaikinimo procesus yra įsitraukusi ne viena Lietuvos nevyriausybinė organizacija. Viena iš jų – socialinę veiklą vykdanti viešoji įstaiga „SOTAS“. Pastaroji organizacija yra viena iš 25 organizacijų, kurios įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą vieningą globėjų (rūpintojų) ir įtėvių rengimo programą, kuri pradėta diegti nuo 2007 metų. Pagal šią programą, šalyje buvo apmokyti ir atestuoti 58 socialiniai darbuotojai, kurie įgijo teisę rengti globėjus (rūpintojus) ir įtėvius pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių rengimo programą (GIMK). Šie darbuotojai nuo 2008 metų jau yra parengę 1987 globėjus ir įtėvius ir teikia jiems konsultacijas. Tokiu būdu plėtojamas paslaugų globėjų (rūpintojų) ir įtėvių šeimoms prieinamumas, gerinama šioms šeimoms teikiamų paslaugų kokybė, jų pasirengimas, formuojama teigiama visuomenės nuomonė apie globą (rūpybą) šeimoje.

„Mes ne tik nuolat organizuojame seminarus potencialiems įtėviams ir globėjams, vertinam šeimos galimybes priimti vaiką į šeimą, bet ir puoselėjame ryšį su šeima jai jau įsivaikinus ar apsiėmus globoti vaiką. Palaikome šeimų tarpusavio bendradarbiavimo ryšį. Juk jos labai dažnai patiria panašius sunkumus, išgyvena tokias pat krizes, susijusias su staiga atsiradusiu nauju šeimos nariu. Geriausias patarėjas tokiais atvejais – kitos tokio pat likimo šeimos,“ – organizacijos veiklą pristatė SOTAS atstovė Lijana Gvaldaitė.

Organizacijos atstovai vienbalsiai neigia, kad didžiausias iššūkis norint įsivaikinti ar apsiimti globoti vaiką – sudėtingas biurokratinis aparatas. „Patys didžiausi iššūkiai šeimos laukia, kai vaikas jau ateina į šeimą. Iš pradžių būna vadinamasis „medaus mėnesio“ laikotarpis, kai vaikas stengiasi, tyrinėja aplinką, bando pažinti žmones, su kuriais gyvena. Praėjus šiek tiek laiko, kai jis pradeda būti pats savimi, pasirodo įvairių problemų,“ – sakė L. Gvaldaitė. Kiekvienas vaikas į kitą šeimą ateina su sava istorija ir netektimis, visa tai atsiliepia ir jo poelgiams bei charakteriui.

„Mūsų organizacija siekia įtvirtinti šeimos šeimai paramos modelį. Visos įsivaikinusios ar vaiką globojančios šeimos praeina tą pačia rutiną, tad geriausiai gali perteikti savo patirtį“, – teigė L. Gvaldaitė. Moteris sako, kad visa egzistuojanti įvaikinimo sistema yra reikalinga: „Žinoma, yra tobulintinų sričių, tačiau teigti, kad įvaikinimo procesas pernelyg ilgas – negalime. Juk ir biologinio vaikučio laukimas užtrunka devynis mėnesius. Tai reiškia, kad visą tą laiką šeima pratinasi prie minties apie vaiko atėjimą. Tad ir šeimos, norinčios priimti svetimą vaiką, turi tam pasirengti. Neretai ilgo įvaikinimo proceso priežastimi tampa ir aukšti šeimos reikalavimai. SOTAS darbuotojai pripažįsta, kad pasitaiko šeimų, kurios nurodo ne tik norimo vaiko amžių ar lytį, bet ir biologinės šeimos socialinę padėtį. Tai automatiškai atitolina įvaikinimą ar globą, kol bus rastas šeimos nurodytus kriterijus atitinkantis vaikas.

Daugiausia permainų reikia vaikų globos srityje

Pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas tas, kad globojant vaiką dar išlieka atviras ryšys su jo biologine šeima. Pagrindinis globos tikslas – vaiko sugrąžinimas į tikrų tėvų namus. „Globėjai yra tarsi tiltas tarp vaiko ir jo biologinės šeimos. Padedami atitinkamų institucijų ir specialistų, jie tarpusavyje turėtų labai glaudžiai bendradarbiauti. Pagrindinė problema, kad vaiko globos procesas dar nėra išvystytas taip, kaip turėtų būti. Šeimos turėtų būti specialistų nuolatinai lydimos šiame procese. Dabar šeimos gauna pagalbą, kai pačios kreipiasi iškilus problemos. Į tai turi būti daugiau investuojama“ – teigė L. Gvaldaitė. Oficialiai Lietuvoje reglamentuota yra laikinoji ir nuolatinė globa.

Tuo tarpu su globėjų šeimomis dirbantys specialistai pripažįsta, kad tai yra svarbus žingsnis plėtojant papildomas ir lankstesnes vaiko globos formas, tačiau nustatyta tvarka turi būti toliau tobulinama. Taip pat labai svarbu, kad itin glaudžiai bendradarbiautų visos su įvaikinimu ir globa dirbančios institucijos. „Šeimų rengimu įvaikinimui ir globai Vilniuje be mūsų užsiima dar kelios organizacijos. Stengiamės tarpusavyje bendradarbiauti kuo glaudžiau. Tačiau siekiant sukurti dar geresnę sistemą, būtina tikslingai koordinuoti visų šių organizacijų veiklą bei jų bendradarbiavimą su valstybės ir savivaldos institucijomis, specialistais.. Būtina žiūrėti per platesnės politikos prizmę: tai ne tik vaiko teisių apsaugos sritis, bet ir šeimos politikos, – sakė L. Gvaldaitė.

Kursuose šeima skatinama neužsidaryti

Norintys globoti ar įsivaikinti žmonės visų pirma turi kreiptis į savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, parašyti prašymą. Skyrius surenka reikalingą informaciją, ir, jei nėra jokių kliūčių, siunčia į mokymus, kuriuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos.

Organizacijoje SOTAS dirbantis GIMK programos mokytojas Andrius Atas pabrėžia, kad kursų įtėviams ir globėjams metu didelis dėmesys skiriamas šeimų sugebėjimui priimti vaiko istoriją. Svarbu ir tai, kaip bus vaikui pasakoma, kad jis auga ne biologinėje šeimoje. Itin vertinamas šeimos sugebėjimas bendradarbiauti. Šeima skatinama neužsidaryti savyje, kai susidurs su problemomis ar vaiko maištavimu. „Mes kartais juokais sakome, kad net ir biologinį savo vaiką augina ne du žmonės, bet ir giminės, draugai, aplinkiniai. Auginant vaiką iš globos namų, reikia suprasti, kad bendradarbiavimas su aplinkiniais, panašaus likimo šeimomis, atitinkamomis institucijomis ir socialiniais darbuotojais yra dar svarbesnis“, – sakė A. Atas.

GIMK mokytojai veda kursus, o taip pat važiuoja į potencialių tėvų ir globėjų namus įvertinti, į kokią aplinką atvyks vaikas. Yra vertinama, ar kandidatai gebės kompensuoti vaiko raidos sutrikimus, ar bus galimybė tenkinti vaiko poreikius. Būna atvejų, kai šeimos pripažįstamos dar nepasiruošusios auginti svetimo vaiko. „Pagrindinė problema, dėl kurios šeimoms neleidžiama įsivaikinti ar apsiimti globoti vaiko, dažniausiai būna tai, kad tėvų lūkesčiai arba motyvacija neatitinka vaiko interesų. Pavyzdžiui, poros kartais galvoja, kad pasiėmus globoti vaiką, jų biologinis vaikas užaugs ne toks egoistas. Tai klaidingas mąstymas apsisprendus auginti svetimą vaiką. Tokiu atveju tėvai galbūt netiesiogiai, bet yra linkę vaiką traktuoti, kaip tam tikrą įrankį spręsti kažkokioms savo problemoms“, – sakė A. Atas.

SOTAS darbuotojai pripažįsta, jog pastebi vis didėjantį lietuvių susidomėjimą vaikais, augančiais globos namuose. „Reikia suprasti, kad mūsų visuomenė turėjo ne vieną labai sunkų laikmetį, kurio metu tauta patyrė didžiulių išbandymų. Reikia laiko, kad žmonės pirmiausia į save pažiūrėtų kaip į asmenybę, suprastų savo vertę. Tada pradės spręstis ir egzistuojančios socialinės problemos“, – sakė A. Atas.

Straipsnis publikuotas DELFI portale 2012 m. vasario 21 d.