Vilnietė Greta (40 m.) su vyru Rimvydu (visi vardai pakeisti konfidencialumo sumetimais) dažnai iš aplinkinių, sužinojusių, kad jie globoja mergaitę, išgirsta: „O, super, kaip šaunu“. Tačiau sutuoktiniai nesijaučia darantys kažką ypatingo – jiedu ėmėsi to, kas jiems atrodo žmogiška ir natūralu. Jie nevaidina herojų ir prisipažįsta kartais susiduriantys su iššūkiais, apie kuriuos seniau neįtarė, bet visgi mano, kad mintis imtis vaiko globos buvo geras sprendimas.

Greta pasakojo, kad seniau kur nors perskaičius globos ar įvaikinimo istoriją jai širdyje kažkas sukirbėdavo. O ypač rimtai apie tai susimąstė, kai su savo vos kelių mėnesių biologine dukrele atsidūrė ligoninėje.

„Mūsų palatoje gulėjo ir vaikas iš globos namų – mažiukas, bet visiškai vienas, nebent seselė prie jo prieidavo. Buvo matyti, kad jo prieraišumo jausmas kitoks nei įprastai augančių vaikų. Žinoma, man tai atrodė labai liūdna ir neteisinga, sukėlė daug minčių“, – pasakojo Greta.

Grįžusi namo ji netrukus apie vaiko globą pasišnekėjo su savo vyru, jo toks sumanymas neišgąsdino. Kelerius metus jiedu vis apie tai padiskutuodavo, pasvarstydavo ir galiausiai apsisprendė. „Skubėti nesinorėjo, bet palengva atėjo supratimas, kad mes tikrai norime ne susilaukti antro savo vaiko, o priimti į šeimą tą, kuris liko be tėvų meilės“, – sakė moteris.

Kursuose nuima rožinius akinius

Taip prieš šešerius metus Greta su vyru užsirašė į GIMK mokymus, skirtus būsimiems įtėviams ir globėjams. Pasak pašnekovės, kursuose suteikiama naudingos informacijos, neslepiama, kad ne viskas bus idealu, pasitaikys ir sunkumų.

Tad ar jiedu neišsigando? „Ne, mes rožinių akinių užsidėję nebuvome (na, tik šiek tiek rožinio atspalvio būta), tad neišsigandome. Labiau nerimavome dėl to, ar mes būsime pripažinti tinkamais globėjais – juk ne visi lankantieji kursus jais tampa, ir tai, žinoma, yra teisinga. Viena ar dvi šeimos iš mūsų kurso nebuvo pripažintos tinkamomis, dar viena pora pasitraukė pati, na, o mes leidimą rūpintis vaiku gavome“, – pasakojo Greta.

Kodėl ji su vyru pasirinko ne įvaikinimą, o globą? Pasak moters, jai taip pasirodė paprasčiau dėl įvairių formalumų, o ypač dėl to, kad ji nenusiteikusi vaiko savintis. Ji įsitikinusi, kad šis turi bendrauti su savo biologine šeima ir galbūt į ją sugrįžti, jei šeima išspręs ją kamuojančias problemas.

Pagaliau susitiko

Kai prieš penkerius metus šeima baigė mokymus ir gavo teigiamą atsakymą, ilgai laukti nereikėjo. Tiesa, savąjį vaiką sutiko tik po trečio gauto pasiūlymo. Vienos mergytės sutuoktiniai atsisakė, kadangi ji buvo visai mažutė, o jiedu norėjo vyresnės, kad nereikėtų visiškai atsitraukti nuo darbų.

Antrą pasiūlytą mergytę norėjo priimti, bet sulaukė VšĮ SOTAS globos centro specialistų pastabų, kad ši jų šeimai dėl tam tikrų savybių nelabai tinkama. „Tuo metu buvo kiek apmaudu, bet dabar suprantu, kad patirties turintiems specialistams geriau matyti, kaip viskas gali susiklostyti, ir jie patarė teisingai“, – sakė pašnekovė.

Galiausiai į globėjų šeimą atkeliavo Kamilė, kuriai dabar aštuoneri. Jos mama turi priklausomybę nuo alkoholio, vis keičia vyrus, tad namuose vaikui augti nesaugu. Jos tėtis kažkur dingęs. Pradžioje mergaitę globojo seneliai, tačiau jiems rūpintis judria ir energinga anūke pasirodė pernelyg sudėtinga.

Koks buvo pirmasis globėjų ir Kamilės susitikimas? „Jis buvo gana oficialus – vyko savivaldybėje, dalyvavo jos seneliai ir ne vienas specialistas. Bet Kamilė mums patiko iš karto – ji labai miela, gyva, noriai bendraujanti, na, ji visiems žmonėms patinka“, – nusišypsojo globėja.

Kamilė porą sykių pas juos pasisvečiavo, o po to atsikraustė ilgam.

Ėmė vadinti mama ir tėčiu

Bene daugiausia nerimo globėjams kėlė tai, kaip Kamilė sutars su savo trejais metais vyresne sesute Berta. Su ja tėvai kalbėjosi dar prieš priimdami sprendimą globoti – juk naujo šeimos nario turėtų laukti visi. Berta naujos sesutės labai norėjo, bet kai tapo aišku, kad šis noras tuojau virs realybe, mergaitė ėmė jausti įtampą – matyt, suprato, kad įprastas gyvenimas nuo šiol pasikeis.

„Tačiau Kamilė, kaip jai įprasta, mestelėjo kažkokį juokelį, ir toji įtampa atslūgo. Tiesa, ir dabar jų santykiuose pasitaiko konkurencijos, pavydo ir nesutarimų, bet juk dažnai taip būna ir tarp tikrų seserų“, – pastebėjo Greta.

Ko gero, Kamilei padėjo pritapti ir tai, kad jos labai laukė šeimai artimi žmonės: draugai, turintys panašaus amžiaus vaikų, bei giminaičiai. Greta prisipažino, kad jos uošviai jų priimto sprendimo nė nebandė ginčyti, o jos mama juo abejojo, bet dabar ir ji su naująja anūke sutaria gerai.

Kamilė jau po poros mėnesių nuo atvykimo į naujus namus globėjus pradėjo vadinti mama ir tėčiu – pradžioje dar kvietė vardais, o vėliau be jokių raginimų nusprendė kitaip.

Sunkiau – išėjus į mokyklą

Globotinė į šeimos gyvenimą įsiliejo pakankamai sklandžiai. Daugiau sunkumų užgriuvo tada, kai beveik prieš dvejus metus ji pradėjo lankyti mokyklą. Jos pirmoji klasė sutapo su pandemija, teko mokytis iš namų. Mergaitei buvo labai sunku išmokti skaityti – vėliau jai oficialiai nustatyta disleksija (mokymosi skaityti sutrikimas). Be to, kartu su globėjais ji nenorėdavo ruošti pamokų, vis susierzindavo, pykdavo. Šie net samdė pedagogus, kurie su ja užsiimtų.

„Dabar man atrodo, kad reikėjo tiesiog išlaukti – galiausiai įvyko lūžis ir skaityti jai sekasi neblogai, mokytis patinka labiau. Sunkiau sekasi tik anglų kalba – juk ten žodžiai rašomi vienaip, o tariami visai kitaip. Vasarą mėginsiu pati su ja užsiimti, o po to žiūrėsim“, – sakė Greta.

Ir pridūrė, kad Kamilė savo klasėje mėgstama, turi daug draugų – juk ji labai draugiška, vis pasisiūlanti kitiems padėti.

Šeimos dramos

Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria globėjai – Kamilės bendravimas su biologine šeima. Mergaitė kartą per mėnesį ar kiek rečiau susitinka su savo mama (šiuose susitikimuose dalyvauja globos centro specialistai) ir su seneliais bei pusbroliais. „Įsivaizdavau, kaip draugiškai visi bendrausime, vaikas turės net tris poras senelių – ir biologinius, ir mūsiškius. Bet realybėje viskas pasirodė mažiau gražu, nei man norėjosi“, – pasakojo moteris.

Pasak jos, bendraujant su globotinės giminėmis pasitaiko muilo operą primenančių kalbų: seneliai kritikuoja mergaitės mamą ir globėjus, mama – senelius ir tėtį. Be to, seneliai prieštarauja, kai Kamilė, kaip pratusi, pavadina globėjus mama ir tėčiu. Ji ir pati puikiai žino, kad jos biologiniai tėvai yra kiti, niekas nuo jos to neslepia, bet giminės vis tiek jaučia pareigą tai pabrėžti. Kartais jie netgi žada, kad mergaitę jau greitai pasiims pas save, nors tie pažadai neturi realaus pagrindo…

Suprantama, kad prisiklausiusi panašių šnekų į globėjų namus mergaitė grįžta pasimetusi, išsibalansavusi. „Stengiuosi su ja daug apie tai kalbėtis, pavyzdžiui, aiškinu, kad jos seneliai turi savo nuomonę, kad prie jų geriau mus vadinti vardais. Ji ir pati supranta, kad kartais geriau nesiginčyti ir nutylėti. Kai ji ten pasilieka dienai, vakare paskambinusi klausiu, ar nori likti nakvoti, ar verčiau parsivežti ją namo. Bet vis tiek po tokių susitikimų prireikia kelių dienų, kol gyvenimas grįžta į vėžes“, – dalijosi patirtimi supratinga globėja.

Prireikus sulaukia paramos

Ar susidūrus su sunkumais Gretai nekyla abejonių dėl apsisprendimo tapti globėja? „Tikrai ne, bet silpnumo akimirkų pasitaiko. Kai nuo visko pasijuntu labai pavargusi ir visko atrodo per daug, prašau vyro, kad pasirūpintų vaikais, o pati atsitraukiu į šoną – kur nors išeinu ar išvažiuoju, pabūnu viena, kol pasijuntu geriau. Mano vyras labai supratingas ir stabilus, kai mes visos trys moteriškai įsiaudriname, jis sugeba viską sustatyti į vietas“, – pasakojo globėja.

Pridūrė, kad prireikus sulaukia ir specialistų paramos – žino, kad jei bus sudėtinga, bet kada gali paskambinti į VšĮ SOTAS globos centrą ir sulauks patarimo, kur gali kreiptis pagalbos. Kurį laiką Kamilė, kad geriau jaustųsi, bendravo su jai paskirtu psichologu, dabar su ja bendrauja mokyklos psichologas ir specialusis pedagogas – nors didelių problemų mergaitei ir nekyla, šitaip globėjams ramiau.

Žinoma, šeimos gyvenime netrūksta ir gražių akimirkų. Džiugina tiesiog kasdienybė, kai abi mergaitės gražiai žaidžia kartu, tėvai ką nors veikia netoliese, o tada kuri nors iš jų pribėga, apsikabina ir pasako, kad myli. Arba kai abi sesės nekantriai laukia penktadienio vakaro, nes žino, kad tada su šeima žiūrės filmą, na, ir tuo pačiu gaus nesveiko maisto. Arba kai pasiėmę savo augintinį šunį, visi vyksta į kaimą, eina maudytis.

„Tokiais momentais jaučiamės tikra graži šeima, ir viskas būna taip, kaip ir turi būti“, – sakė globėja.

Geriau neturėti lūkesčių

Greta patikino, kad ji natūraliai į abi mergaites žiūri vienodai, nejaučia, kad viena – sava, o kita – ne visai. Kelia joms panašius reikalavimus ir nė vienos neišskiria. Tik, žinoma, dukrų charakteriai ir gebėjimai skirtingi, tad ir „priėjimas“ prie kiekvienos šiek tiek kitoks.

Pradžioje pasaką prieš miegą joms abiem skaitydavo kartu, bet vėliau pastebėjo, kad joms labiau patinka, kai su kiekviena prieš miegą atsisveikina atskirai (mergaitės turi savo kambarius). Ir šunį į lauką veda tai su viena, tai su kita.

Ar globėjos kartais neapima nerimas dėl to, kad mylimos jaunėlės šeimoje neliks, nes ji grįš pas biologinę mamą? „Aš iš pradžių tikėjau, kad taip ir bus, juk globos tikslas – padėti vaikui, kol šis galės grįžti į biologinę šeimą. Vyliausi, kad turėsime galimybę ir po to palaikyti ryšį. Bet dabar, žinodama, kas ten vyksta, labai abejoju, kad taip nutiks“, – sakė pašnekovė.

Ką globėja patartų kitoms šeimoms, o gal ir pavieniams asmenims, kurie galvoja apie įvaikinimą ar globą? „Žmonėms siūlyčiau savo galimybes vertinti realiai, nesusireikšminti ir negalvoti, kad tapsite pasaulio gelbėtojais. Neturėkite didelių lūkesčių vaiko atžvilgiu – teks priimti jį tokį, koks jis bus. Žinokite, kad būna daug rūpesčių, bet būna ir labai gera“, – sakė globėja Greta.

 

Straipsnis parengtas įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Paslaugų tinklo globėjams, įtėviams, budintiems globotojams ir bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojams stiprinimas“.