Mūsų ilgamečiai draugai, bendraminčiai ir informaciniai koncerto rėmėjai – Bernardinai.lt, parengė straipsnį, kuris pasakoja mūsų organizacijos 10-ies metų istoriją. Kviečiame paskaityti!
Ačiū Bernardinai.lt!
SOTAS: dešimt metų darbo su šeimomis ir vaikais iš globos namų
2012-03-26
Balandžio 12 d. VšĮ SOTAS (Socialinės tarnystės savanoriai) švęs dešimties metų veiklos gimtadienį. Šiandien tai jau gana stipri ir žinoma organizacija, besirūpinanti socialinės rizikos šeimų stiprinimu, įtėvių ir globėjų ruošimu, padedanti vaikams iš globos įstaigų įsitvirtinti visuomenėje. O viskas prasidėjo nuo grupelės žmonių noro veikti socialinėje srityje. Apie organizacijos susikūrimą ir augimą, misiją ir pagrindines veiklas bei rengiamą gimtadienio šventę pasakoja SOTO darbuotojos Lijana Gvaldaitė ir Eglė Basytė.
Balandžio mėnesį švęsite dešimties metų SOTO įkūrimo gimtadienį. Papasakokite, kaip kilo idėja kurti organizaciją ir kaip ji per tą laiką vystėsi?
Lijana Gvaldaitė. Pati pradžia, kai nusprendėme kurti organizaciją, buvo gana avantiūristiška dėl to, kad mes visi supratome, jog labai rizikuojame. Kai pagalvoju, tuo metu buvome labai drąsūs. Buvo 2002 metai, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą priešaušris, žinojome, kad, traukiantis tarptautiniams ir Europos Sąjungos fondams, Rytų šalims nevyriausybinis sektorius turės labai mažai galimybių plėstis.
Idėja kurti organizaciją kilo dėl dviejų motyvų: su draugų grupele norėjome ką nors veikti socialinėje srityje, jutome kūrybinį poreikį, o galutiniu postūmiu tapo susitikimas su globos institucija, Vilniaus internatine mokykla, noras atliepti į jų konkrečius poreikius.
Anksčiau dirbau viename italų AVSI projekte, edukacinės ir materialinės paramos vaikams per atstumą programoje. Kartkartėmis globos namų administracija klausdavo, ar negalėtume, bendradarbiaudami su italais, ko nors daugiau padaryti dėl jų vaikų.
Taip kurį laiką kirbėjo širdyje šis klausimas ir, pasirodžius naujam projektų konkursui, kartu su nevyriausybine organizacija AVSI nutarėme teikti paraišką ir pradėti veiklą. Neturėjome daug vilčių laimėti, nes buvome ką tik įkurta organizacija, be patirties, paprasčiausia kelių žmonių komanda, turėjusi šiek tiek kompetencijos socialinėje srityje. Projektas buvo skirtas vaikų, gyvenančių globos namuose, integracijai, ir mes jį laimėjome. Tai buvo ženklas pradėti veiklą.
Draugaudami su AVSI, perėmėme jų metodiką, daug mokėmės, jie buvo projekto partneriai, įstojome į fondo tarptautinį tinklą. Dabar jau užmezgėme ryšius ir su kitų šalių organizacijomis, bet iki šiol palaikome draugystę su italais.
Pačioje pradžioje neturėjome aiškios vizijos, į ką galėtų išaugti mūsų veikla, neturėjome projekcijos, kaip tai galėtų atrodyti, tiesiog viskas vyko ir dėliojosi palaipsniui, žvelgiant į realybę ir atsakant į iškylančius poreikius. Aišku, dabar peržiūrint dešimties metų kelią, galime pasakyti, kad nesitikėjome, jog organizacija taip išaugs, turint galvoje, kokių sunkumų patyrėme ir kaip nuolat balansuojame ant ribos finansiškai. Pradinės veiklos stipriai išsivystė, darbuotojai įgijo daug patirties, palaipsniui kurdami subrandinome savo darbo metodus. Įdirbis ir patirtis tikrai yra didelis kapitalas ir vertybė.
Kalbant apie vystymąsi, jau pirmame projekte buvome numatę gan rizikingą veiklą – vaikų iš globos įstaigų svečiavimąsi atraminėse šeimose. Tai buvo drąsus užmojis, nes nežinojome, ar rasime tokių šeimų. Bet, pradėję ieškoti, atradome norinčiųjų ir užsimezgė pradžia, iš kurios išsivystė ir išaugo darbas su šeimomis. Pradžioje tai buvo spontaniška veikla, bet vėliau šie bandymai išsivystė į konkrečią darbo su šeimomis metodologiją. Palaipsniui atradome principų, kaip dirbti su šeimomis, ir 2004 m. Vilniaus savivaldybei pasiūlėme rengti įtėvių ir globėjų šeimas, kas tuo metu vykdyta visiškai menkai, pavienėmis iniciatyvomis.
Dar besimokydama Milano katalikiškame universitete domėjausi vaikų, netekusių tėvų, priėmimu globoti ir italų patirtimi šioje srityje. Labai norėjau pradėti tokią veiklą Lietuvoje, nors tuomet dar nelabai tikėjau, kad tai iš tikrųjų įmanoma.
Bet vykstant tam darbui ir atsiradus kolegoms, kurie įsitraukė į šią sritį, daug pasiekėme. Ne tiek profesionalumo prasme, bet tuo, kaip pasikeitė šeimų, priėmusių globoti ir įsivaikinusių vaikus, gyvenimai. Organizuojame viešą kasmetinį renginį įvaikinimo ir globos tema, kur šeimos liudija, kaip svetimas vaikas pakeitė jų gyvenimą, poros santykį ir santykius su biologiniais vaikais. Tai tikrai yra didelis stebuklas.
Taip pat nuolat plėtojome darbą su globos įstaigų vaikais. Aišku, iškildavo daug klausimų dėl šios veiklos prasmės, nes vertinant tai, kad globos įstaigų darbuotojai yra atsidavę savo profesijai ir vaikai tikrai gauna teigiamos patirties, vis dėlto institucinė sistema nepasiteisina. Tas visad būdavo akivaizdu ir tam tikra prasme dramatiška ir skaudu, todėl galvodavau, kokia prasmė yra mūsų įsitraukimo į pagalbos procesą.
 |
Pamenu, po keleto metų išgyvenome krizinį laikotarpį, kai trūko išteklių ir galvojome šios veiklos nebeplėtoti. Atrodė, kad mes tiek investuojame, o vaikai išlieka tokie pat problemiški, ir niekas lyg ir nesikeičia. Tą vasarą su darbuotojais ir savanoriais išsivežėme vaikus į stovyklą, ir jos metu užmezgėme ypatingą draugystę ir stiprius ryšius su jais. Mes juos priėmėme kaip ženklą, kad turime ir toliau padėti jiems keliauti per gyvenimą.
Palaikome ryšius su jau suaugusiais vaikais, kai kuriems ne pagal projektą padedame ieškantis darbo ar tvarkantis konkrečius buities klausimus. Didelę nuostabą kelia tai, kad po didelių blaškymųsi jie kartkartėmis sugrįžta. SOTAS yra vieta, kur jie gali sugrįžti, surasti pagalbą.
Kaip užaugote iki Vaikų ir jaunimo dienos centro įkūrimo?
 |
Lijana Gvaldaitė. Dirbdami su probleminėmis, socialinės rizikos šeimomis matėme, kad šeimai reikalinga visavertė pagalba, turinti apimti ir suaugusiuosius, ir vaikus. Negalima dirbti tik su padariniais, bet reikia padėti visuose etapuose. Dienos centras yra ugdymosi vieta vaikams. Pagalba vaikui, nedirbant su jo šeima, yra mažai veiksminga, o per darbą su vaikais galime įtraukti ir tėvus.
Esu įsitikinusi, kad ir mūsų šalies atkūrimas įmanomas tiktai per šeimą. Pritariu ekspertų minčiai, kad didžiausia ir geriausiai apčiuopiama krizė Europoje yra susijusi su šeimos krize. Manau, kad mes neišsikapstysime, jei pamiršime šeimą. Visos tos modernios koncepcijos tikrai nieko gero nežada. Galime daug svaičioti apie žmogaus laisvę, bet ką mes tuomet kuriame… reliatyvizmas yra vienas iš stipriausių užslėptų pavojų, įsišaknijančių žmonių sąmonėje.
Ką vaikai veikia atėję į Dienos centrą?
Eglė Basytė. Vaikai į dienos centrą ateina po pamokų, užsiėmimai prasideda antrą valandą ir jie kartu su darbuotojais bei savanoriais kartu ruošia namų darbus. Kas anksčiau pabaigia, gali žaisti, skaityti knygas iš bibliotekėlės, bendrauti su suaugusiaisiais.
Maždaug po dviejų valandų, antroje dienos pusėje, vyksta kokia nors kasdien besikeičianti teminė veikla – vaikai lipdo, piešia, konstruoja – priklauso nuo vaikų ir savanorių vaizduotės. Turime ir smagią maisto gaminimo dieną. Vaikai joje noriai dalyvauja, nori išmokti, padėti, tad popietės būna nuotaikingos. Kartais einame į baseiną , užsiimame sportine veikla ar rengiame išvykas. Kai kurie savanoriai veda šokių ar dainavimo pamokėles, prieš šventės stato spektakliukus. Vasarą daugiau laiko leidžiame lauke.
Trečiadieniais vaikams laisva diena, o mes su savanoriais turime komandinio darbo tobulinimo, pasidalijimo, aptarimo dieną. Kartu ieškome sprendimų į iškylančias bėdas.
Išankstinio savanorių rengimo nėra – vertinama jų motyvacja. Tačiau kiekvienos dienos pabaigoje vyksta dienos centro darbuotojų ir savanorių susitikimas, kuriame aptariame, kas su kokia situacija susidūrė, ką nuveikė. Gana atidžiai planuojame savanorių darbą, kad nebūtų būrys savanorių ir trys vaikai, o kiekvienas vaikas turėtų po savanorį. Deja, dėl to tenka daryti atranką, nes savanorių yra daugiau nei vaikų.
Kokie yra esminiai jūsų darbo principai ir vertybės?
Lijana Gvaldaitė. Mūsų kelrodis – tai būtent Bažnyčios socialinis mokymas, suteikiantis pagrindą mūsų veiklai. Pastaraisiais metais vis labiau gilinamės į jį ir atrandame genialių principų, kurie visiškai atitinka tai, ko reikia žmogui ir pačiam profesionaliam specialistui. Technika be meilės ir santykio yra menkavertė. Negalima atskirti technikos nuo vertybių ir principų, jie turi susijungti.
 |
Visada mokėmės ir tebesimokome, kad labai svarbu priimti žmogų ir kurti su juo santykį. Vienas iš mūsų metodikos punktų yra nuostata „žmogus dėmesio centre“. Dažnai žmogui negalime padėti, bet ką tikrai galime padaryti, tai pripažinti jo vertę, jo žmogiškąjį orumą. Akivaizdu, kad jokia technika, nors ir kokia rafinuota būtų, nebus veiksminga, jei nepripažinsime kito žmogaus orumo.
Vienas jau dirbantis vaikinas, užaugęs globos namuose, mums pasakė, kad norės SOTUI pervesti 2%. Toks pavyzdys rodo, kad pagalba, kurią suteikiame, pasiteisina. Tai mums ir ženklas, ir motyvacija dirbti toliau. Galbūt rezultatą iš to, ką veikiame šiandieną, pamatysime tik po daugelio metų arba jis nebus toks, kokį mes įsivaizduojame, kad turėtų būti, bet yra ženklų, liudijančių, jog kiekvienas susitikimas su žmogumi nėra veltui. Nežinome, kas atsitiks jo gyvenime ir kaip ta patirtis bus panaudota. Tas susidūrimas su žmogaus asmens paslaptimi labai augina ir keičia.
Ruošiate šeimas įsivaikinimui ir globai. Kokius etapus turi pereiti šeimos ar pavieniai asmenys, norintys įsivaikinti ar globoti vaikus?
Lijana Gvaldaitė. Esame Vilniaus savivaldybės partneriai, ir į mus gali kreiptis šeimos, ketinančios globoti ar įvaikinti vaikus. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus ir reikalavimus, jie turi pereiti apie tris mėnesius trunkantį pasirengimą. Jį sudaro seminarų formos mokymai bei individualūs porų ir darbuotojų pokalbiai, kurių tikslas supažindinti su visu procesu, padėti šeimai geriau suprasti, kam ji ryžtasi ir kas jos laukia, patikrinti ir sustiprinti motyvaciją. Po trijų mėnesių pasirengimo šeima gali toliau tęsti šį procesą su savivaldybės ir valstybinėmis institucijomis. Sulaukusios pasiūlymo įsivaikinti ir apsisprendusios poros kreipiasi į teismą dėl įsivaikinimo ar globos teisių. Prieš tai, žinoma, šeimos turi galimybių susitikti su vaiku, jį pažinti ir tada nuspręsti.
Dar daug reikia dirbti su žmonių mentalitetu. Tiesa, yra teisinių problemų šioje srityje, reikia tobulinti procesą, bet čia derėtų pasakyti, kad dažnai užstringama dėl to, kad žmonės nori vienokio ar kitokio vaiko, kelia per aukštus reikalavimus dėl vaiko socialinės padėties, sveikatos būklės ir panašiai.
Kadangi koordinuojame ir tarptautinį įvaikinimą su italų AFSI asociacija, matome italų, atvažiuojančių įsivaikinti ir dažniausiai ieškančių vaikų, turrinčių specialių poreikių – vyresnio amžiaus, brolių ir seserų grupių, vaikų su sveikatos sutrikimais – iki ko mūsų šeimoms dar reikia užaugti. Dažniausiai lietuviai nori labai mažų ir be giminystės ryšių vaikų. Įsivaikinimo ir globos procesas yra įvairiapusis: negalime pasakyti, kad yra daug biurokratinių kliūčių, daug lemia pačių žmonių nusistatymai.
Dešimties metų gimtadienį paminėsite šventiniu koncertu. Papasakokite jo idėją ir programą.
Eglė Basytė. Šis renginys bus padėka visiems, buvusiems su mumis: nuo darbuotojų ir savanorių iki kolegų kitose organizacijose ir įstaigose, visiems žmonėms, su kuriais dirbome ir užmezgėme ryšius per šiuos gyvavimo metus. Tai ir mums patiems bus proga pasidžiaugti, kad esame.
Nusprendėme, kad gražiausia padėka būtų muzikos koncertas. Jis gimė per praeitais metais vykdytą tarptautinį Italijos – Lietuvos projektą, kurio metu italai surengė Lietuvoje kalnų karių dainų koncertą, o mes surengėme porą koncertų Italijoje, kuriais pristatėme savo šalies istoriją ir mūsų tapatybę per dainas. Mūsų susidomėjimas savo kultūra ir tradicijomis kilo būtent iš draugystės su italais. Jie paskatino mus domėtis savo šaknimis, o kadangi mūsų kultūra yra neatsiejama nuo muzikos, esame jos išugdyti, iš to gimė ir koncerto idėja.
Per jį norime papasakoti tris dalykus:
Kaip iš draugystės gali kilti domėjimasis savo tradicijomis.
Tai, kad mūsų tradicijos nėra tik kažkokie atgarsiai iš praeities, bet gali gyvuoti ir dabar, būti įdomios ir tapti mūsų kūrybiškumo pagrindu.
Jog tikrieji istoriją keičiantys veikėjai yra žmonės, siekiantis idealų ir ieškantys prasmės.
Koncerte bus atliekamos ne tik istorinius momentus ir tautinį charakterį atspindinčios dainos, bet ir šiuolaikiniai, atlikėjų mėgstami muzikos kūriniai. Vokalistams muzikantai akomponuos gitara, kanklėmis, fleita, akordeonu ir pianinu.
Po koncerto nuotraukomis peržvelgsime savo dešimties metų istoriją ir pabūsime kartu su seniai matytais žmonėmis. Tikimės, jog dalyvaus 350–400 žmonių. Renginys vyks Lenkų kultūros centre balandžio 12 d. 18.30 val.
Parengė Monika Midverytė
