„Iš vienos pusės darbo patirtis yra išgyvenama kaip bausmė, lyg neišvengiamai ištinkanti nesėkmė, kuriai būtina pasiduoti, kai nepavyksta jos išvengti; iš kitos pusės darbo patirtis yra išgyvenama kaip emocinis pakilimas, ypač sėkmės momentais <…>.

Kaip galima išgyventi darbo patirtį išliekant laisvu žmogumi, kuris nepriklauso nuo aplinkybių, bet sugeba jas pilnai išgyventi? Kokia yra darbo prasmė?

Ištraukos iš organizacijos Compagnia delle Opere nacionalinės asamblėjos 2008 m. lapkričio 16 d.

Siūlome paskaityti tekstą, su kuriuo dirbdama organizacijos SOTAS komanda pradėjo naujus mokslo ir darbo metus.

BERNHARD SCHOLZ (organizacijos prezidentas)

Pirmas klausimas, kurį norėčiau užduoti kun. Carron, liečia temą, kuri buvo daug kartų paminėta klausimuose ir kuri yra susijusi su esminiu prieštaravimu: iš vienos pusės darbo patirtis yra išgyvenama kaip bausmė, lyg neišvengiamai ištinkanti nesėkmė, kuriai būtina pasiduoti, kai nepavyksta jos išvengti; iš kitos pusės darbo patirtis yra išgyvenama kaip emocinis pakilimas, ypač sėkmės (ekonomine, karjeros prasme) momentais, o kai kurie ją išgyvena net kaip narkotikus, o tai po to priveda iki gilios depresijos.

Taigi klausimas yra toks: kaip galima išgyventi darbo patirtį išliekant laisvu žmogumi, kuris nepriklauso nuo aplinkybių, bet sugeba jas pilnai išgyventi? Kokia yra darbo prasmė?

JULIÁN CARRÓN

Darbas, kaip sakai, gali tapti pakylėjimu arba bausme, nes kiekvienas išgyvena darbo patirtį taip, kaip išgyvena visą savo patirtį, turint omeny, kad darbas yra savęs išraiška. Darbe atsitinka tai, kas atsitinka gyvenime, ypač kai žmogus save suvokia tam tikru būdu. Iš tikrųjų, kai save suvokiame individualiai, t.y. pradedame tik nuo savęs, išgyvename pakylėjimo ar depresijos momentus. Tai parodo žmogaus paradoksą: jo didybę, dėl kurios gali siekti ir realizuoti didžiulius dalykus, ir jo menkumą, kuris jį padaro dar sąmoningesnį savo gilaus skurdumo atžvilgiu. Žmogus, kuris save suvokia individualiai, kaip nepriklausomą, be ryšių, beveik neišvengiamai priklauso nuo šių pakylėjimo ar depresijos ciklų, momentų, per kuriuos pirštais liečia dangų ir laiko save Dievu, ir momentų, per kuriuos krenta į bedugnę ir save laiko niekuo. <…> Taip pat ir Biblija pripažįsta šį paradoksą, kaip kad matome aprašyta 8-ojoje Psalmėje: „Kai pažvelgiu į tavo dangų,/tavo rankų darbą,/į mėnulį ir žvaigždes,/kurias tu pritvirtinai,/kas tas žmogus, kad jį atmeni,/kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?//Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save,/apvainikavai garbe ir didybe./Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,/padėjai visa prie jo kojų“ (Ps 8,4-7). Tai yra „aš“ didybės ir menkumo pripažinimas. Bet religingas žmogus, kaip matome Psalmėje, išgyvena šį paradoksą santykyje, kuris jį [t.y. paradoksą – vert.past.] palaiko, padaro aiškesnį, neleisdamas žmogui apsigauti, kad yra arba Dievas, arba niekas, <…> ir tai jam leidžia dirbti ramybėje, eiti į priekį ramiam, duodamas jo darbui prasmę, kuri yra, kaip sako Psalmė, bendradarbiauti su Kūrėju tobulinant Jo kūriniją. Būtent šis santykis palaiko žmogų, jam leidžia vis pradėti iš naujo nepaisant aplinkybių, ir tai jam leidžia rasti atsakymą į klausimą: kaip galima išgyventi darbo patirtį išliekant laisvu žmogumi, netampant aplinkybių vergu? Tai nepriklauso nuo darbo pobūdžio, nei nuo jo sąlygų, bet nuo asmens žmogiškumo lygio.

<…>

Taigi, kokia yra darbo prasmė? Suvokti mano vykdomo veiksmo prasmę reiškia suvokti ryšį tarp mano daromo veiksmo – ar jis būtų be galo svarbus, ar banalus – ir likimo, gyvenimo pilnatvės, „aš“ išpildymo. Tai reikalauja atitinkamo savęs suvokimo. Žmogus yra sukurtas, sudarytas iš begalybės troškimo. Žiūrėkit, kaip prieš daug metų tai apibūdino kun. Giussani: „Darbas yra mūsų esaties išraiška. Šis sąmoningumas iš tikrųjų duoda naują kvėpavimą tiek darbininkui, kuris aštuonias valandas vargsta darbe, tiek verslininkui, susirūpinusiam plėsti savo įmonę. Bet mūsų esatis – tai, ką Biblija vadina „širdimi“: drąsa, užsispyrimas, sumanumas, pastangos – yra tiesos ir laimės troškulys. Visi darbai, nuo nuolankaus namų šeimininkės iki genialaus projektuotojo darbo, yra su tuo susiję, su pilno pasitenkinimo paieška, žmogiškuoju išpildymu: tiesos troškuliu, kuris prasideda nuo smalsumo, kad pasinertų į paslaptingą paieškos mįslę; tiesos troškuliu, kuris prasideda nuo instinktyvumo ir prieina iki to oraus konkretumo, kuris vienintelis gelbsti instinktą nuo sugedimo, tapimo apgaulingu ir trumpalaikišku įkvėpimu. Būtent širdis išjudina kiekvieną, kokį jis darbą bedarytų“.

Kas supranta šią elementarią tiesą apie gyvenimą, iš vienos pusės suvokia, kad būtent šis savęs išpildymo troškimas jį verčia dirbti, bet iš kitos pusės suvokia, kad jokio darbo atlikimo, jokios baigties, jokio rezultato – koks bebūtų pasisekimo lygis – negali užtekti, kad užpildytų tą pilnatvės troškimą, kurį jaučia. Yra tikrai apgailėtina, jei net ne tragiška, matyti, kiek tokia aiški akivaizdybė gali būti ignoruojama pavyzdžiui tų, kurie padarė didelių mokslinių atradimų. Iš šio ignoravimo kyla darbo kaip bausmės suvokimas, kuris užvaldo žmogų, galvojantį, kad gali save išpildyti tuo, ką daro. Tai, ko žmogaus širdis laukia, yra neišmatuojama palyginus su tuo, ką jis gali pats sukurti/padaryti. Tai yra unikali žmogaus didybė. Dėl to tėra vienintelis kelias, kad darbas nebūtų suvokiamas kaip bausmė, o kaip ėjimas link likimo, t.y. žingsnis link To Vienintelio, kuris gali išpildyti žmogaus širdį: Paslaptis. Dėl to kun. Giussani sakė, kad darbas „iš esmės yra malda, atverta į religinį jausmą, tiek žmogaus, kuris tiki, tiek žmogaus, kuris netiki, nes religinis jausmas, taip apibūdintas, yra kiekviename žmoguje“. Yra tragedija galvoti, kad galime tai ištrinti iš gyvenimo horizonto.

Kaip sąlygos, kad tai netaptų tragedija, reikia, kad kiekvienas būtų atviras atpažinti šią Paslaptį, kuri yra patvirtinama begalinio širdies poreikio, ir reikia, kad kiekvienas būtų nusiteikęs žengti kiekvieną žingsnį santykyje su Juo. Tik tas, kuris priima šios svaiginančios pozicijos iššūkį, gali suprasti darbo prasmę ir sugebėti išgyventi vargą, kurio reikalauja darbas, neišsigąsdamas kai susiduria su galimomis nesėkmėmis.

Paslaptis įsikūnijo tapdama mūsų pakeleive ir atskleisdama darbo prasmę, kad mus palydėtų mūsų kelyje. Jėzus iš Nazareto yra Sūnus To, apie kurį Jis pats kalba šitaip: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei“ (Jn 5,17), t.y. Tėvas yra amžinas darbininkas ir dėl to, [Jėzus] tapdamas žmogumi, mums parodė, kaip išgyventi darbo patirtį. Susitapatindami su Juo galime išgyventi darbo patirtį taip, kaip ją išgyvena Jis, t.y. kaip santykį su Paslaptimi.

Kad tai nėra vaizduotės vaisius įrodo faktas, kad [Jėzaus įsikūnijimas] įvedė į istoriją naują darbo koncepciją, meilę darbui. Tai neseniai mums priminė ir Popiežius: „Graikų pasaulyje fizinis darbas buvo laikomas vergų pareiga. Išmintingas žmogus, tikrai laisvas žmogus atsiduodavo tik dvasiniams dalykams; palikdavo fizinį darbą kaip kažką žemo tiems žmonėms, kurie nesugeba gyventi aukštesniajame dvasiniame pasaulyje. Judėjų tradicija buvo visiškai kitokia: visi didieji rabinai tuo pat metu vertėsi ir amatais. Paulius, kuris būdamas rabinu, o vėliau Evangelijos šaukliu kilmingiesiems, audė užuolaidas ir užsidirbdavo pragyvenimui savo rankų darbu, nėra išimtis, o priklauso įprastai rabinizmo tradicijai. Vienuoliai priėmė šią tradiciją; rankų darbas yra krikščioniškos vienuolystės dalis. <…> Krikščioniškas Dievas yra kitoks: Jis, tikrasis ir vienintelis Dievas, yra ir Kūrėjas. Dievas dirba; tebesidarbuoja žmonių istorijoje ir ties žmonių istorija. Per Kristų Jis įeina į istorijos sunkų darbą kaip Žmogus. Pats Dievas yra pasaulio Kūrėjas ir kūrinija dar nėra baigta. Dievas dirba – skambėtų beveik kaip anekdotas jei nebūtų tiesa. Taip žmonių darbas turėjo iškilti kaip ypatinga jų panašumo į Dieva išraiška, o žmogus taip turi teisę ir gali dalyvauti Dievo darbe kuriant pasaulį. Kartu su žodžio kultūra vienuolystę sudaro ir darbo kultūra, be kurios Europos vystymasis, etosas/moralinis veidas <…> yra neįsivaizduojami. (Benediktas XVI, susitikimas su kultūros pasaulio atstovais Collège des Bernardins, 2008 rugsėjo 12).

<…> Būtent Jis mums atskleidžia visą darbo prasmę; dėl to galime pradėti dirbti tikruoju būdu, kaip mūsų meilės Kristui išraiška, nes ši meilė mus įgalina dirbti taip, kaip tai atitinka mūsų buvimą žmonėmis.

SCHOLZ

Antras klausimas, kurį pasirinkome kaip apimantį ir daug kitų, liečia darbą kaip pažinimo kelią, nes galima suprasti, nujausti, kad darbas įveda į dalykų prasmę, mūsų pačių gilesnį suvokimą. Taigi, kaip galima gerai išgyventi ugdomąjį darbo aspektą, t.y. išmokti dirbti ir dirbti mokantis?

CARRÓN

Atsakysiu trim glaustais punktais.

1. Kad išmoktume dirbti reikia, kad būtume nusiteikę imtis darbo darbe, t.y. reikia ugdymo, kuris leistų išgyventi kitokią darbo patirtį, žmogiškesnę, labiau sugebančią realizuoti gyvenimą ir jį išpildyti, kaip prieš tai minėjome. Kitaip darbas tampa kapu, mūsų pasmerkimu/bausme, kurioje žmogus dūsta, telaukdamas, kad pasibaigtų, kad galėtų pradėti gyventi kai turės laisvo laiko, kaip atsitinka daugumai. Kad imtumėmės šio darbo visų pirma reikia pripažinti, kad mums reikia išmokti dirbti. Visų antra, reikia nusiteikti mokymuisi, nes tai nėra lengva. Nėra lengva suaugusiam žmogui priimti, kad turi mokytis to, ką jau galvojo, kad moka. Aš dažnai sakau: tai, kas man išgelbėjo gyvenimą, buvo sutikimas mokytis to, ką jau galvojau, kad moku. Čia prasideda pažinimo kelias. Darbe, kaip ir gyvenime, nuolatos iškyla klausimas: kokia to prasmė? Kodėl tai darau? Tai lyg sakyti: kaip darbas yra susijęs su manimi, mano likimu, mano realizavimu?

2. Kad atsakytume į šį klausimą, neužtenka suvokti poreikį ir nusiteikti imtis darbo darbe. Reikia darbo prasmės hipotezės, kuri sugebėtų man pasiūlyti kelią, kuriuo eiti. Gerai žinome, kad mūsų gerų norų, mėginimų neužtenka. Kiek kartų kiekvienas iš mūsų kilniai, bet liūdnai mėgino [atsakyti į tą klausimą], liūdnai, nes pasirodė bejėgiai pasiekti tikslą. Kiekvienas iš mūsų daug kartų mėgino, bet nesėkmingai. Tai yra mūsų bejėgiškumas: reikia ištikimybės sau patiems, kad tai pripažintume. Dėl to mums reikia susitikti kažką, kas gali mums pasiūlyti hipotezę, kad kiekvienas iš mūsų galėtų ją po to patikrinti realybėje. <…> Kiekvienas iš mūsų turi kokią nors priežastį dirbti; visi turime priežastį, kitaip nieko nedarytume: šeima, pinigai, valdžia/galia, visuomenė ir t.t. Kiekviena hipotezė, kokia bebūtų, yra tikrinama patirties, įvykių, netikėtumų. Nori nenori, nepaisant mūsų ketinimų ar prisirišimo prie tam tikros hipotezės, būtent realybėje yra tikrinamas kiekvienos iš jų pagrįstumas. Tai matome dabar, ekonominės situacijos akivaizdoje: kiek hipotezių pasirodė esančios tikros, t.y. ilgaamžės, sugebančios atlaikyti laiko ir netikėtumų iššūkius? Krikščionis tai gerai suvokia. Dėl to, jei tikėjimas yra pažinimo ir veiksmo principas, o ne tik jausmas ar etika, krikščionis nesiremia nė viena kita hipoteze. Tai priminė ir pats popiežius per Sinodą: „Turime pakeisti savo mąstymą, kad materija, apčiuopiami dalykai yra pati tvirčiausia, patikimiausia realybė. Kalno pamokslo pabaigoje Viešpats mums kalba apie du galimus būdus pastatyti mūsų gyvenimo namus: ant smėlio arba ant uolos. Ant smėlio stato tik tie, kurie stato ant matomų ir apčiuopiamų dalykų, ant sėkmės, karjeros, pinigų. Iš pažiūros tai yra tikroji realybė. Bet visa tai vieną dieną praeis (man atrodo, kad nereikia ilgai laukti, kad tai pamatytume). Tai matome dabar, kai žlunga didieji bankai: tie pinigai dingsta, nieko nebereiškia. Visi šie dalykai, kurie atrodo tikroji realybė, kuria, rodos, verta pasitikėti – tęsia Popiežius – , yra antraeilė realybė. Kas stato savo gyvenimą ant šios realybės, ant materijos, sėkmės, viso to, kas matoma, stato ant smėlio. Tik Dievo Žodis yra visos realybės pagrindas, yra stabilus kaip dangus ir net stabilesnis nei dangus – [Dievo Žodis] yra realybė. Taigi, turime pakeisti (žiūrėkit, kokio pokyčio reikia) mūsų realizmo suvokimą (– tai pažinimo klausimas). Realistas yra tas, kuris stato savo gyvenimą ant šio pagrindo, pagrindo, kuris išlieka“ (Benediktas XVI, 2008 spalio 6).

To istorinis įrodymas yra, kaip sakė Popiežius, vienuolystė: sugebėjimas atstatyti Europą po barbarų įsiveržimo, kai viskas buvo sugriauta. Kokia yra ieškoma hipotezė krikščioniui? Ta pati kaip ir ta, kuria paremia savo gyvenimo viltį: Kristus yra visko pagrindas, dėl to Jis yra vienintelė nenuvilianti viltis. Mums darbo prasmė yra Kristus, Esatis, kuri įsiveržia į mūsų gyvenimą ir jį pripildo švelnumo ir meilės. Dėl to galime kas rytą atsikelti ir eiti į darbą nepaisant rezultato, nes esame pripildyti Esaties, kuri padaro gyvenimą kitokį ir dėl kurios galime susidurti su bet kuo. Būtent šioje Esatyje randame jėgų įsipareigoti, Ji mums leidžia vis pradėti iš naujo, net kai esame savo nesėkmių pelenuose. Būtent Jis yra kiekvieno veiksmo vertė. Dėl to „nėra nė vienos nereikalingos akimirkos, nereikalingo ar mažiau oraus darbo. Nėra!“, kalbėjo kun. Giussani. „Tai suprasti ir tuo gyventi krikščionybėje vadinasi auka. Nes kažką aukoti reiškia, kad to dalyko prasmė yra Kristaus paslaptis“.

Mums darbas yra auka, t.y. pripažinimas, kad visko pagrindas yra Jis, Kristus, ir Jam priklausydami galime su Juo bendradarbiauti suteikiant žmogiškesnį veidą pasauliui, kurį savo darbu keičiame. Tai darbas, atliekamas Kristaus atminimui; tai gali gerai suprasti tas, kas yra įsimylėjęs; Guardini sako: „Didelės meilės patirty <…> viskas, kas įvyksta, tampa įvykiu savo srityje“ (R. Guardini, Krikščionybės esmė, 1980). Viskas, net darbas. Kartą buvau paklaustas, kaip galima išgyventi Kristaus atminimą darbe, ir aš iš karto atsakiau: „O kaip gali dirbti neatmindamas Kristaus?“. Kas išdrįsta patikrinti šią hipotezę, pamato netikėtą iš to išplaukiantį rezultatą, sako kun. Giussani: „Tai evangelinė „stebuklo“ sąvoka: stebuklas yra žmogiškumas, kuris niekad nebūtų galėjęs realizuotis kaip kažkokio plano ar kažkokios veiklos baigtis. Tai nėra galutinis (žmogaus) išpildymas <…>, bet lyg jo pradinis įnašas/užstatas, kuris egzistuoja jau dabar. Krikščionybė suvokia šį pasaulį kaip rojaus užstatą; užstatą, kuris susideda būtent iš žmogiškumo, tobulėjančio ten, kur krikščionybės hipotezė yra priimama ir įgyvendinama“.

Bet reikia ir trečio elemento.

3. Palaikyti „aš“ įtampą reikia draugijos. „Kaip žmogus gali palaikyti šią „širdį“ (šį impulsą begalybės link) visatos akivaizdoje ir ypač visuomenės akivaizdoje? Kaip žmogus gali save palaikyti išlikdamas pozityvus, bet ne kraštutinis optimistas <…> ? Atsakymas yra toks: ne vienas, bet tik įtraukdamas ir kitus. Užmegzdamas veiksmingą draugystę (gyvenimą kartu ar draugiją, ar judėjimą): t.y. didesnį jėgų suvienijimą, pagrįstą abipusiu pripažinimu“. <…> „Ši draugija yra tuo tvirtesnė, kuo motyvas, dėl kurios jis atsiranda, yra ilgaamžiškesnis ir stabilesnis. Draugystė, gimstanti iš bendro ekonominio intereso, trunka tiek, kiek yra laikoma naudinga. O draugija, judėjimas, kylantis iš intuicijos, kad verslo tikslas yra daugiau nei pats verslas ir kad jis yra bandymas atsakyti į kažką didesnio, trumpai tariant, judėjimas, kuris gimsta iš visų turimos ir mus apibūdinančios širdies suvokimo, kuria „priklausymą“.

Dėl to „religinis jausmas“ (ta širdis, kurią visi turime) kuria visuomenėje judėjimus, žmonių susivienijimus, ne abstrakčius, bet trokštančius kurti, keisti visuomenę ir jos struktūras, kad jas padarytų labiau atitinkančias tikrąjį žmogaus veidą ir jo poreikius“. Kun. Giussani tęsia: „Štai kodėl mūsų pirmutinė pareiga yra sukurti vietas, kur būtų puoselėjamas tikrasis žmogaus veidas. Tai yra mūsų susivienijimų, kur jie bebūtų, prasmė: kurti aplinką, kurioje su žmogumi būtų elgiamasi pagal tai, kas jis iš tikrųjų yra. Dėl to reikia daryti ką nors kartu su kitu ne pagal išankstinę idėją, o pagal tai, kokia yra kito prigimtis.“