Globėjų mokytojai: turime kištis vieni į kitų gyvenimus

 

Karas taikos metu Lietuvos visuomenėje – vaikai tampa socialiniais našlaičiais, nors turi gyvus tėvus, šie praranda orumą ir išmoksta gyventi iš pašalpų. Didysis planas atverti vaikų namų sienas padėtį išgelbėtų tik tuomet, jei atsirastų pakankamai sugebančių svetimą vaiką su visa jo šeimos istorija ir praeitimi priimti žmonių. Jų yra ir dabar, tik eiti šiuo keliu – ne patikėjus kalėdinių akcijų raginimais nuspręsti padaryti gerą darbą, ne užsisakyti amžiną dėkingumą ir aplinkinių pagarbą, o pasidalyti žmogiškumo ir meilės pertekliumi. Su globėjais ir įtėviais dirbančios organizacijos SOTAS atstovai įsitikinę – šiuos žmones galima vadinti dvasiniu elitu, bet tikrieji pokyčiai visuomenėje prasideda tada, kai tampame atidesni vienas kitam šeimoje, kaimynystėje, darbe ar troleibuse.

Lietuviai globėjai – įsitempę supermenai

Lietuviai stengiasi neišnešti šiukšlių iš namų ir patys kaip supermenai spręsti problemas. Tačiau ne visada pavyksta – aplinkinių tobula laikyta šeima, apsiėmusi globoti svetimą vaiką, prasidėjus sunkumams palūžta, visuomenė mato liūdnus, įsitempusius globėjus ir nenori jais sekti. O jų prireikia vis dažniau – kasmet apie 2 tūkst. vaikų patenka į globos namus dėl tėvų alkoholizmo, socialinių įgūdžių stokos, daugėja ir tokių, kurių tėvus nusineša ligos, ir juos atstoti turi giminaičiai.

„Mane sujaudino, kai sesuo, gulėdama ligoninėje, prisipažino: „Labiausiai bijau, ar kas užaugins mano vaikus“, – atsiduso Panevėžio rajone gyvenanti Rita, po vėžiu sirgusios sesers mirties apsiėmusi globoti dešimties ir penkiolikos metų sūnėnus, rūpintis remonto reikalaujančia troba ir kartais išgeriančiu jų tėvu. – Globoju kaip savo. Turėjome pereiti sunkumų, bet dabar jau, atrodo, geriau“.

Kaip ir daugelis globėjų, Rita įsitikino, kad rūpintis kitų vaikais yra skirtinga patirtis nei auginti savus. Net jei pažinojai juos nuo mažens, ne tik gėrei arbatą svečiuose, bet ir dalyvavai svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose.

„Norėdami, kad Lietuvoje neliktų globos namų, turime padėti globėjams, kad jie jaustųsi darantys naudingą darbą, vertinamą visuomenės. Nusprendėme padėti jiems telktis patiems, nelaukti, kol valstybė atras pinigų“, – Italijoje pasiteisinusia idėja, kai būsimi ir esami globėjai, įtėviai ima patys bendrauti tarpusavyje, padeda vieni kitiems užgriuvus sunkumams, lietuvius užkrėsti bando mokymus jiems rengiančios viešosios įstaigos „Sotas“ socialinė darbuotoja Nijolė Giknienė.

Būsimi globėjai ar įtėviai, gavę valstybės institucijų palaiminimą, turi išklausyti mokymus, kuriuos rengia nevyriausybinės organizacijos. Artimiems giminaičiams – seneliams, vyresniems broliams ir seserims, jų nereikia, bet mokymus vedanti, su socialinės rizikos šeimomis dirbanti N. Giknienė pastebėjo, kad žmonėms jie labai praverstų. Keliaudami po Lietuvą ir susitikdami su globėjais, bandydami juos paskatinti bendrauti tarpusavyje, SOTAS darbuotojai sutiko ne vieną žmogų, prisipažinusį, kad jam trūksta žinių, kaip rūpintis ne savo vaikais.

Pleištas tarp tėvų ir vaikų nepadeda

„Auginti svetimą vaiką yra ne tas pats, kas savo – turi ne tik apkabinti jį, priimti tokį, koks yra, bet ir jo tėvus, kas yra sunkiausia. Jei atmetame jo tėvus, sakome, kad jie šiokie tokie, nusigėrę, neprižiūri, vaikas girdi, kad tai jis yra blogas, nes kilęs iš blogų žmonių, tai kas gi gali būti jame gero. Pleištas tarp tėvų ir vaikų nepadeda.

Teko girdėti giminaitę neigiamai kalbant apie mergaičių, kurias norėjo globoti, mamą, joms girdint. Paprašėme jos rasti gerų žodžių, nes ateityje bus problemų – mergaitės gali nueiti tuo pačiu keliu, jų savivertė gali būti labai žema. Moteris patyrė šoką. Skyrėme namų užduotį – pasakyti bent vieną gerą dalyką apie mergaičių mamą. Nereikia sakyti, kad ji darbšti, išsigalvoti nebūtų dalykų, tai gali būti netgi gražios akys. Moteris pradėjo verkti, išėjo ir daugiau nebegrįžo. Ji negalėjo surasti žmoguje nė vieno gero bruožo“, – skaudžią istoriją prisiminė N. Giknienė, pridūrusi, kad pasitaiko oficialiais globėjais netapusių, bet vaikais vis tiek besirūpinančių žmonių.

Apkabinti vaiką ir jo praeitį, suteikti jėgų jam augti su visomis netektimis ir žaizdomis, pozityviai matyti ateitį – pasiryžimas, tinkantis ne visiems žmonėms. Daryti tai ne dėl kalėdinio gerumo priepuolio, visuomenės spaudimo, moralistų mėgstamo noro išgelbėti pasaulį, tikintis, kad vaikas išgydys vienišumo žaizdas ir jausis neapsakomai dėkingas. Kartais globėjai skundžiasi pasiūlę vaikams gražius namus, skanius pietus ir šilumą, o mainais nesulaukę dėkingumo, nusivilia „baisių tėvų“ vaikais. Prireikia laiko suvokti, kad gyvenimo nelepintas vaikas nori jaustis svarbus dėl savęs paties, o ne dėl to, kad užkamšytų vienatvės, nepasitikėjimo skyles.

Išbandymas – atrasti žmoguje bent vieną gerą bruožą

Kitokį požiūrį į vadinamąsias rizikos šeimas ir globą SOTAS perima iš kolegų italų. Jų istorijos irgi ne visuomet auksu dengtos: viena šeima priėmė paauglį, kuris netrukus padegė namus. Sulaukęs trisdešimties, jaunas vyras jau dalijosi savo istorija ir pasakojo, kad tada ir įvyko lūžis – jis ėmė keistis supratęs, kad globėjai neatstūmė net ir po nesėkmės.

„Suaugę žmonės Lietuvoje labiau nori imti mažus vaikus, o kai vaikas persirita per dešimt, atsiranda problemų, išryškėja paauglystės krizės – tai kelia nepatogumų. Mūsų visuomenėje gajus požiūris į kitą žmogų kaip į priemonę, daiktą pasiekti tikslui, ji dar nėra pasiruošusi priimti kito žmogaus laisvės – vaiko, pradinuko, paauglio.

Žmonės per dažnai galvoja, kad jiems reikia vaikų – taip pat, kaip galvoja, kad reikia susituokti. Vaikas turi ateiti į žmogaus gyvenimą, šeimą, kai atrandi pašaukimą, kad galėsi juo rūpintis kol mirtis išskirs. Arba iki pilnametystės. Jei vaikas pavogė 20 litų nuo šaldytuvo ir meilė pasibaigė, reikia galvoti, kas tai yra. Myliu tol, kol viskas gerai, jei vogsi, pas mus negyvensi – vaikas supranta, kad šiame pasaulyje meilė yra perkama, sąlyginė. Ir išsineša pamoką, kad aš esu šiukšlė, nereikalingas pats savaime, turiu vaidinti tam tikrą vaidmenį. Vaikams reikia pasakyti: aš būsiu su tavimi, kas beatsitiktų, nors dangus sugriūtų“, – pastebėjo su globėjų šeimomis bendraujantis, mokymus jiems vedantis psichologas Andrius Atas.

Jis prisiminė vieną susitikimą su globėjais – nejauku buvo klausyti apie patiriamus sunkumus, žmonės buvo bepradedantys ašaroti, bet kai globėjų paprašyta įvardinti, kodėl jie ėmė rūpintis kitų vaikais, šie atrado daug gerų dalykų. Ir po mokymų bent dvi trys globėjų šeimos imdavo bendrauti tarpusavyje, kartu švęsti gimtadienius ar ištiesti pagalbos ranką, kai prireikia palaikymo.

Statistika rodo, kad pastaraisiais metais dažniausiai įsivaikina ne dideles pajamas turinčios, o paprastos vidutinės šeimos. Padaugėjo įsivaikinančių šeimų iki 30 metų, taip pat – nuo 31 iki 35. Šie žmonės, pasak A. Ato, turi žmogiškumo ir meilės perteklių, kuriuo nori dalytis, suprasdami ir tekusią atsakomybę.

„Karas taikos metu“, – reiškinį, kai visuomenėje, kurioje kyla algos, daugėja išsilavinusių žmonių, automobilių, naujų namų, auga ir socialinių našlaičių skaičius, apibūdino psichologas.

Šis karas sukuria uždarą ratą, kuriame – problemų patiriančios šeimos, laiku nesulaukiančios pagalbos, nustumiamos į socialinės rizikos šeimų „rezervatą“, kurį lankantys įvairių institucijų darbuotojai bando priversti grįžti į „teisingą“ gyvenimą. Alkoholis, spaudimas socialiniams darbuotojams kuo greičiau uždėti pliusiuką, kad šeima susitvarkė, aplinkinių abejingumas, kai pasirodo pirmieji ženklai, išduodantys šeimos patiriamą krizę, ir niekinamas požiūris jai ritantis į dugną – šioms problemoms spręsti vis nerandama tinkamų būdų.

Įprasta tikrinti, ar pilni rizikos šeimų šaldytuvai, ar nuprausti vaikai. Tuo metu A. Atas ir N. Giknienė išbandė naują metodą, pasiteisinusį italų šeimose – eidavo į žmonių namus ne kaip kostiumuoti visažiniai, o kaip lygūs, irgi problemų turintys, žmonės. Ir bandydavo namų, kuriuose vienintelis turtas tik dažai ant sienų, šeimininkuose atrasti bent vieną gerą bruožą.

„Aš galvodavau, eisiu ir pažiūrėsiu, turi jie kažką gero, ar tai kažkoks krikščionių moralistų blefas, – buvusio skeptiško požiūrio neslėpė A. Atas. – O pasirodydavo, kad tas žmogus turi potencialo, kuris laukia, kol bus atskleistas, žmogiškąja prasme turi tau ką duoti. Mums įdomus tas žmogus. Universitetuose neteisingai moko, kad turi išlaikyti atstumą, nes baigei mokslus, o šitam plebėjui reikia išaiškinti, kaip bendrauti šeimoje, elgtis su vaikais. Žmogus nustemba, kai pradedi kalbėti ir apie savo problemas kaip draugui, papasakoji, kaip jas pavyksta spręsti, pamato, kad yra pripažįstamas. Kitąkart arbata pavaišina, nors prieš tai pas juos tik dažai ant sienų tebuvo – kai išauga orumas, jau ima norėti ir tau kažką duoti. Taip įgalinami žmonės“.

Žmonės nenori keistis, nes nemato prasmės to daryti. Visuomenė juos jau pasmerkė. „Jie nori gyventi kaip ir visi kiti. Stengiasi būti normali šeima, bet jei nepavyksta atitikti standartų, nereiškia, kad jie blogesni. Žmogiškumui atsiskleisti reikia pozityvaus santykio.

Tikras žmogaus poreikis yra mylėti ir būti mylimam. Kiekvienas turi unikalų gyvenimą, skleidžiasi įvairiai, bet kai žmonės įtraukti į socialinės rizikos šeimų sąrašą, valstybės atstovai galvoja, kad gali pasakyti: daryk taip, jei nedarai, blogai. Ne žmogus yra dėmesio centre, o tai, ką jis netinkamai daro. Ir jei jis galvoja, kad yra šiukšlė, blogesnis žmogus nei visi kiti, pila į save, kas po ranka, praranda orumą.

Jie atrodo taip pat kaip mes, bet dėl traumuojančios patirties jų dvasiniame pasaulyje nėra rankų arba kojų. O mes jiems sakome – tu eik ir daryk“, – emocionaliai apie žmogiškumo klausimus kalbėjo N. Giknienė.

Vienai šeimai – penkių žmonių pagalbos komanda

Ne vienerius metus lankydamiesi sunkumų turinčiose šeimose, SOTO darbuotojai patyrė, kad kartais žmones teigiamai paveikia supratimas, kad jų gyvenimai svarbūs. Jie prisiminė šešis vaikus turinčią šeimą, besiglaudusią vagonėlyje – atžalos nelankė mokyklos, buvo apleisti, tėvai nerodė jokio noro ką nors keisti net supratę, kad gali netekti vaikų. Galiausiai susibūrė penkių žmonių komanda, socialinis darbuotojas, seniūnijos atstovas, policininkas, šeimos gydytojas, mokyklos atstovas, ir pasisiūlė padėti. Žmones sujaudino tai, kad net penki žmonės, savotiškas mažo miestelio elitas, jais susirūpino, pripažino – tai buvo paskata pradėti stengtis. Jau po mėnesio, apsilankiusi šeimos būste, penkių žmonių komanda rado vaikus nupraustus, ruošiančius pamokas.

Keistis ir stengtis suaugusiam žmogui nėra paprasta, kartais prisiversti tai daryti gali padėti tik tie, kuriais reikia rūpintis. „Vaikai yra tie mokytojai, dėl kurių mes dar esame linkę keistis, nes kai mums 30, 40, 50 metų, kas dar gali pasakyti, kad mums reikia tobulėti? Žmona, uošvė, prezidentas, vyriausybė? Bet kai susiduriame su maža būtybe, kurią mylime, dėl jos atrandame savyje potencialą, kūrybiškumą, su kuriuo išaugame“, – tokią išvadą, dirbdamas su įvairiomis šeimomis, padarė A. Atas.

Turime kištis vieni į kitų gyvenimus. Paklausti, kaip laikaisi, pasirūpinti bendradarbiais, pasiteirauti besipykstančių kaimynų, ar jiems nereikia pagalbos – tai, anot psichologo, turėtų tapti norma.

„Turime vieni kitiems padėti, globoti ne tik vaiką, bet ir savo bendradarbius, gimines, tą žmogų, kuris kartu troleibusu važiuoja – ir tada situacija keičiasi. Jeigu tas žmogus man nerūpi, kodėl turėčiau tikėtis, kad aš kažkam rūpėsiu?“ – retoriškai klausė N. Giknienė.

Straipsnis paimtas iš: http://www.alfa.lt/straipsnis/15170147/Globeju.mokytojai..turime.kistis.vieni.i.kitu.gyvenimus=2013-12-27_07-06/