KAS YRA UGDYTOJAS
autorius Mario Dupuis

Įžanga
Edimar Asociacijos tikslas – pasišvęsti turinčių sunkumų vaikų bei paauglių palaikymui bei ugdomajam darbui su jais.
Šio apsisprendimo brandžiausias rezultatas – Edimar namai – tai nedidelė gyvenvietė Padujos priemiestyje, kur gyvename dvi šeimos ir priimame vaikus, turinčius sunkumų ugdymo, šeimos bei socialinėje sferoje. 12-13 vaikų bei paauglių gyvena kartu su mumis, o kiti 40 lankosi dienomis. Edimar namuose be mūsų bendradarbiauja dešimt auklėtojų ir daug savanorių.
Šie namai pavadinti gatvės berniuko Edimar iš Samambaia, Brazilijos miesto priemiesčio, garbei. Nuo pat mažumės jis buvo įsitraukęs į gaują, kurioje, norint būti pastebėtu, reikia vogti, svaigintis narkotikais, juos pardavinėti ir netgi žudyti… kartais Edimar eidavo į mokyklą tam, kad parodytų, jog yra stiprus ir jog visi turi jo bijoti.
Tačiau mokykloje jis sutinka mokytoją vardu Semea, kuri jam meta iššūkį ir priima jį. Edimar neįstengia nugalėti šio susitikimo traukos, tačiau taip pat negali palikti ir savo pasaulio, gaujos vado Tiao, kuriam, prieš Tiao jį nužudant, pasakys: „Esi man tarsi tėvas“.
Taip, Edimar miršta, jį nužudo tos gaujos vadas todėl, kad Edimar buvo nusprendęs pakeisti savo gyvenimą ir, kai vadeiva, norėdamas jį išbandyti, liepia „Užmušk Regis“ (Regis buvo kitas berniukas iš gatvės, įžeidęs Tiao), Edimar atsako „Aš to nepadarysiu“ ir grąžina pistoletą Tiao sakydamas: „Esi man tarsi tėvas, bet aš daugiau nieko nebežudysiu“. Tada Tiao tą patį pistoletą nukreipia į Edimar.
Edimar pasikeitimas atsiskleidė mažais, beveik nepastebimais ženklais, kurie visu dydžiu atsiskleidė galutiniame jo gyvenimo stebukle.
Tačiau visa tai – ir dėl to čia sugaišau, kad nors trumai papasakočiau Edimar istoriją – tapo įmanoma todėl, kad viena mokytoja, Simea, jį priėmė, padarė iššūkį jo laisvei ir įveikė jo pasipriešinimą, nors kiti jai sakė „Simea, ar tu žinai, kas jis toks? Edimar yra banditas“.

Ugdymo pradžioje yra susitikimas su veltui duodamu apkabinimu, kuris dėl to yra tikra trauka
Kunigas Giussani sako: „Ugdyme vienas žmogus yra skatinamas mylėti kito žmogaus likimą taip, kaip myli savąjį, padėti ieškoti jo likimo taip, kaip jis pats ieško savojo. Todėl tam kitam žmogui jis perteikia sąmoningą jo žmogiškojo taurumo suvokimą, kurį turi, ir tokiu pat būdu ir suvokimą to, koks dramatiškas yra tas bandymas – jo kelias“.

Tačiau norint mylėti savąjį likimą, o ne savo išlikimą, reikia būti tikru žmogumi. Todėl į klausimą „Kas jums yra ugdytojas?“ Giussani atsako nuginkluojančiai ir iš tiesų įdomiai: „Ugdytojas – tai savo žmogiškumui rimtai įsipareigojęs žmogus“.

Pirmasis ugdymo veiksmas – tai susitikti kažką, kas priima kitą žmogų tokį, koks jis yra, jam sako „Tu mane domini“ ir žengia kartu su juo likimo link vedančiu keliu, nes įtraukia jį į tą kelią, kuriuo jis pats žengia į savąjį likimą.

Giussani sako: „Mylėti – tai reiškia sąmoningai suvokti, jog gyvenimas turi likimą, jog kito žmogaus gyvenimas turi likimą, tą patį mano likimą, ir jog dėl to esame bendrakeliauninkai“.

Semea lydėjo Edimar tame kelyje, nors jis ir toliau darė klaidas, tačiau tuo tarpu ateidavo pas ją ir į bendruomenę, netgi atsivesdavo kitų.

Nes tas kelias į likimą yra laisvės kelias. Šiandien tai yra kaip niekados sudėtinga, nes jau daug metų viskas tarsi susimokę tvirtina, jog laisvė – tai ryšių bei istorijos nebuvimas, jog galima užaugti ir nepriklausant jokiai grupei ir jokiam žmogui, paprasčiausiai remiantis savo paties skoniu ar tuo, kas patinka.
Tapo normalu manyti, jog visa yra vienoda, jog iš esmės niekas neturi vertės, tik pinigai, valdžia ir socialinė padėtis. Gyvenama taip, tarsi tiesa neegzistuotų, tarsi tam laimės troškimui, iš kurio yra sutverta žmogaus širdis, būtų lemta likti be atsako.

Ugdymas rimtai priima šį svarbų klausimą, ir į šį tiesos klausimą negalima atsakyti pamokslaujant ar vardijant moralės taisykles. Čia reikia traukiančio dalyko, kuris šį klausimą išlaikytų budrų ir kuris nuolatos pastūmėtų žmogų link savosios laisvės.

Ugdytojo trauka nėra susijusi su jo sugebėjimais, temperamentu, tai nėra technikų, kurias reikėtų naudoti, ar tam tikros metodologijos problema. Tai yra tam tikros žmogiškos ugdytojo pozicijos išdava, „tai – kaip tvirtina Giussani – yra to, kuris ugdo, ir pačios bendruomenės tiesos klausimas„, o ugdomasis pradžioje jaučia arba keistą smalsumą, arba jau tarsi patirtį nušviečiantį susidūrimą, tarsi vos juntamą intuiciją arba jau tikro sąmoningumo pradžią, kuris, keliaujant toliau, atskleidžia visą jo pagrįstumą.

Trauka yra tikroji alternatyva lengvoms, ugdymą redukuojančioms pozicijoms: normų bei taisyklių (moralizmas) taikymą arba, atvirkščiai, instinktyvų spontaniškumą, kuris kuria jausmų despotizmą.
Tikroji trauka atsiranda tada, kai žmogus savo visuma – t.y. su protu ir jausmais – aktyviai panaudoja savo laisvę kažkam, ką suvokia esant teisinga.
Vėlgi Giussani primena, jog Dievas užkariauja savo kūrinį, netgi tiek, kad šis gali pasiaukoti, tik per trauką: „Tikėjimo gyvybingumo negali suteikti kažkas, kas vadinama pareiga, jis niekada negali prasidėti kaip pareiga. Pats Dievas žmogaus prigimčiai pasiūlo pačias radikaliausias pareigas traukiančių dalykų pavidalu“.

Iš savo susitikimo su kunigu Giussani patirties išplaukė tokie trys visiškai žmogiški veiksniai, kurių dėka ši trauka tampa įmanoma patirtimi.

laisvė
Nes tai nėra kito žmogaus atsaku (jis bus po to) paremta pagarba. Tai yra pagarba kievienam asmeniui, atsirandanti dėl savo turimo sąmoningo tikrovės suvokimo. Kad kiekvienas asmuo yra paslaptis, kad tai reiškia ne kažką, ko negalima pažinti, bet kažką, ko negalima turėti ir kas daro iššūkį laisvei, širdžiai bei protui, kad jie suprastų, kodėl tas asmuo egzistuoja ir kodėl jis egzistuoja būtent toks. Paslapties suvokimas yra ne krikščionybės bei tikėjimo problema, bet ištikimo pirmapradės žmogaus struktūros laikymosi problema. Kas turi šį paslapties suvokimą, tam yra neįmanoma ugdomojo santykio susiaurinti iki kokio nors profesinio darbo atlikimo (įskaitant ir rūpinimąsi kitu).
Kartą vienoje bendruomenėje buvęs berniukas man pasakė: „Ten aš turiu viską: turiu, kas man skalbia drabužius, kas man paruošia pietus ar sutvarko mano kambarį, net ir psichologą, jeigu turiu problemų…bet kas iš tiesų mane myli?“

Tokiu būdu galima suprasti kitą įstabų Giussani teiginį: „Ugdytojo religingumas įgalina jį būti pamaldžiu, garbinti objektą, kadangi tas objektas, kurio jis turi imtis, yra aplinkybė, kurioje eventualiai iškyla esybės paslatis. Todėl ugdytojas išsiugdo meilę, rūpinasi, kad būtų nuoširdus bei ištikimas, tikslus, jaučia šilumą ir intensyvų jausmą, kurių kitu atveju nebūtų.„

Tai vienintelis visą tikrovę gerbiantis būdas, nes kiti būdai, nors ir teigia rūpinąsi kitu žmogumi, cenzūruoja jo poreikio totalumą ir, susidūrę su nauja situacija, kurioje neaišku, kaip elgtis, sąmoningai ar nesąmoningai ima naudoti savo gynybinius mechanizmus. Juos panaudojame tam, kad apribotume savo baimes: mes faktams priešpastatome savo pačių sąvokas arba savo mąstyseną, savo būdą atsakyti.

Kunigas Giussani knygoje „Ugdymo rizika“ rašo, jog ugdymas – tai „įvadas į visą tikrovę“.
Nes žmogus pradeda suprasti, kas jis yra, ir ima atpažinti elementarius bei pagrindinius savo poreikius per sąlytį su tikrove, o ne per kokį nors šalia gyvenimo einantį pokalbį, nes gyvenimas – tai buvimas „įmestais“ į tikrovę ir, per patirtį, jog prasmė esti, galėjimas susidurti su ta tikrove savo ir kitų žmogiškumui naudingu būdu. Tik sąlytyje su tikrove jaunuolis gali patikrinti tai, kas yra tikra ir teisinga jam, kad galėtų prie to kaip galima sąmoningiau prisišlieti. Ugdytojas jam nesako, ką jis turi daryti, jam neduoda patarimų ir nepateikia naudojimosi instrukcijos; matydamas jaunuolį susiduriant su tikrove, matydamas, kaip tikrovė jam daro iššūkį, ugdytojas jį vis labiau skatina būti laisvą, t.y. ieškoti kieviename dalyke glūdinčios tiesos, prasmės, o todėl ir vertės, poreikio (šv. Paulius moko: „Viską įvertinti ir išlaikyti tą vertę“); ugdytojas su jauduliu seka jaunuolio laisvės žingsnius, jis visada santūriai budi, kad šis savojo „aš“ nesusiaurintų iki jausmo bei emocijų, bet kad, atvirkščiai, tiek jausmus, tiek emocijas galėtų panaudoti tam, kad pažintų savo tikrąjį poreikį.
Tai yra aistra laisvei, o ne nekantrus rezultato troškimas, nes paslaptingo laisvės fakto akivaizdoje rezultatas nėra savaime suprantamas, tačiau metodo teisingumas užtikrina galutinį bet kokios patirties pozityvumą, nes bet kokia tokiu būdu įgyvendinama patirtis didina „aš“ sąmoningumą.
Nesiremiant šiuo metodu, tokio pobūdžio frazės, kaip „daryk tai, ką jauti“, „eik ten, kur tave veda širdis“, „rinkis tai, ko nori, nes dabar jau esi suaugęs“, yra absoliučiai dviprasmiškos bei veda į ugdymo nesėkmes.
Tikrasis ugdytojas aistringai gerbia kito žmogaus laisvę, kuri yra suprantama kaip žmogaus struktūroje glūdinti energija prisišlieti prie tiesos, t.y. prie to, kas gali patenkinti pagrindinius paties žmogaus poreikius. Toks ugdytojas nuolatos kovoja, kad jaunas ugdomasis nieko nepriimtų kaip savaime suprantamo, netaikytų tikrovei tokių ideologinių, vyraujančių schemų kaip „taip daro visi“.
Tačiau norint būti taip aistringai mylinčiais lito laisvę bei viską pastatyti už kito laisvę neduodant jam nei trupučio atvangos, tam reikia savyje pačiuose išauginti tokią patirtį: ugyti gali tik tas, kas yra išugdytas, kas turi gyvą poziciją tikrovės atžvilgiu. Todėl Giussani sakydavo, kad „tas, kas ugdo, yra tarsi priverstas likti visada jaunas, t.y. būti visada atviras tikrovei bei visada girdėti tarsi naujus tuos žodžius, kuriuos galbūt taria jau daugelį metų“.
Ir būtent tokių ugdytojų (tėvų, mokytojų, organizatorių… žodžiu, suaugusiųjų) nebuvimas kaip padarinį duoda tokią jaunuolių kartą, kurioje vyrauja pasimetimas, netikrumas, konformizmas.

3. Ugdymo draugija, kurioje visada galima pradėti iš naujo.
Galima visada pradėti iš naujo būtent todėl, kad kiekvienas asmuo yra paslaptis ir kad dėl šios priežasties jame visada glūdi atsivėrimo begalybei tikimybė (ta „dešimtoji tikimybė“ – taip ją pavadino Gilbert Cesbron savo romane „Pasimetę, be antkaklio šunys“), tikimybė klausti tiesos apie save nepaisant to, kad tūkstančius kartų asmens laisvė sakė „ne“.
Ugdyme ugdytojas išeina Paslapčiai paaukotos savo laisvės patirtį tam, kad paruoštų kelią kito žmogaus laisvės stebuklui. Ir būtent tos laisvės laukimas niekada neleidžia pasakyti: „Su tavimi jau nieko nebegalima padaryti“. Galima pasakyti su skausmu: „Nieko neįstengiu padaryti dėl tavęs, bet aš visada esu dėl tavęs“. Toks su skausmu pasakytas dalykas nenutraukia ryšio, nors, atrodo, kuriam laikui ir susilpnina jo veiksmingumą.
Tūkstančiai laisvės patirčių, kurioms teko pasirinkti tai, kaip joms atrodė ir kas joms patiko, žmoguje, bet kokiame žmoguje, nesunaikina tikros laisvės išlikimo, t.y. sugebėjimo prisišlieti prie tiesos, o todėl ir leistis ugdomam.

Negalima ugdyti nesiremiant tradicija
Vienas iš moderniosios visuomenės aspektų tas, kad ji sunaikino kai kurių žodžių vertę. Vos tik ištariamas žodis „tradicija“, iš karto pagalvojama apie praeitį kaip apie atsivėrimo dabarčiai stabdį, dėl to girdime kuo ramiausiai sakant „Jūs įsikibę į praeitį“. Sunaikinti praeitį tam, kad imtum statyti nuo nulio – tai apgaulinga. Pirma todėl, kad tai yra priešinga tikrovės prigimčiai (nes jeigu yra koks nors akivazidus dalykas, tai jis yra tai, kad gyvename, nes gyvenimo nesuteikiame patys savaime).
Antra todėl, kad tai yra priešinga esaties, kuri yra sukurta tam, kad kažkam priklausytų, prigimčiai, o priklausymas kaip patirtis prasideda šeimoje. Iš ko ši patirtis yra atimama, iš to atimama ne kokia nors detalė: „aš“ yra paženklinamas visam gyvenimui ir reikia didelės meilės be išskaičiavimo, pavyzdžiui naujos šeimos meilės, kad ta žaizda nesužalotų paties gyvenimo.
Ugdymas, kuris centru padarytų izoliuotą „aš“, neatsižvelgdamas į jo ryšius, jo priklausymą kažkam arba juos išbraukdamas, toks ugdymas, kuris centru padarytų vaiką kaip pilietį, o ne kaip sūnų ar dukrą, būtų prieš žmogaus prigimtį.
Tikrasis, savo ir kitų žmogiškumui lojalus ugdytojas visada tęsia, o ne nutraukia tą priklausymo (šeimai ar bendruomenei, iš kurios vaikas yra kilęs ir kurioje toliau gyvena) patirtį, nors ta patirtis ir būtų pilna netobulumų bei prieštaravimų, nes būtent ugdymas laikui bėgant iš su laiku ar su tam tikromis aplinkybėmis susijusių formų išskirs vertę.
Todėl autentiškame ugdyme tradicija, jaunuoliui pamažu įsisąmoninant save, yra „kritikuojama“ ne ta negatyviąja, bet pozityviąja žodžio prasme, nes krizė yra ne abejonės momenas, bet toks momentas, kuriame tampantysis žmogumi nori suprasti, kaip visa praeitis, iš kurios jis yra kilęs, tampa lobiu jo tapsmui, jo dabarčiai ir sutekia vilties jo ateičiai. Tačiau tik jeigu tai yra suvokiama, tik tada tradicija iš tiesų yra įsisavinama, „tradicija tampa gyva draugija“.
Kad taip yra – tai nėra savaime suprantamas dalykas, todėl ugdymas yra rizika, nes jis implikuoja laisvę, kuri vystosi.

Turėti ugdytoją – tikrą bendražygį šioje kelionėje nėra nereikšmingas dalykas. Šiandienos dramatiškumas yra tas, kad iš daugelio tokių ugdytojų neturinčių jaunuolių yra atimama galimybė pozityviai išgyventi savo krizę bei turėti svarių vertinimo kriterijų ir jie atsiduria vyraujančio mentaliteto bei valdžios valioje.

Ugdymas neegzistuoja be atleidimo
Jeigu yra dalykas, kuris mane keri ir man įkvepia entuziazmo šiame gyvenime Edimar Namuose, tai yra būtent perspektyvos pasikeitimas: nuo „to, ką galiu padaryti dėl tavęs“ iki „to, kas esi tu man“.
Kito priėmimas yra įmanomas todėl, kad jis kažką sako mano „aš“ tiesai.
Yra daug žmonių, kurie pasiruošę priimti, nes juos sujaudina kito sunki situacija. Ir yra teisinga, kad iš pradžių būtų taip. Tačiau tas didysis nepaprastas įvykis, kurio aš linkiu visiems, yra tai, kad tas priėmimas būtų dėl pozityvių dalykų, kurie yra kitame, o ne dėl negatyvių, kuriuos matydamas bandau kažką daryti. Nes kitas žmogus iš esmės yra pozityvus dalykas.
Kad taptume iš tikrųjų žmonėmis – tėvais, motinomis, ugdytojasi -, esame pašaukti tarsi pereiti tą regimybę, kuria kitas stoja prieš mus, tam, kad pamatytume tikrąjį dalykų veidą. Pasakykite man jūs, ar yra labiau pakylėjanti žmogiška patirtis už šią, labiau pakylėjanti už šį būdą, būdą būti tėvais ir motinomis, būti ugdytojais; kurio dėka, santykyje tarp to, kas priima, ir to, kas yra priimamas, visų pirma prašai ne kad pasikeistų kitas, bet kad pasikeisčiau aš.
Tai nėra magiškas sprendimas tam, kad viskas pavyktų. Nes kartais reikia turėti taip pat ir laisvės pasakyti: „negaliu, su tavimi negaliu“.
Mes kai kuriems jaunuoliams esame pasakę „negaliu!“. Tačiau tai sakome su tuo skausmu ir jausdami tą žaizdą viduje, kurie neužbaigia susitikimo su tais jaunuoliais. Nes jeigu tu sieki dalykų tiesos, jeigu žmogus siekia pažinti visuose dalykuose esančią tiesą, tai tas susitikimas negali užsibaigti.

Jeigu ugdymas yra žmogiškumo bei tiesos patirtis visų pirma pačiam ugdytojui, tai tada jis vyksta džiaugsmingai. Žinoma, yra viena sąlyga – pasiaukojimas. Nes tas pozityvumas, apie kurį bandau kalbėti, yra ne todėl, kad nėra prieštaravimų ir blogio, bet todėl, kad visada galima pamatyti tą pozityvumą, kurį turi esybė su visu savo gėrio ir blogio užtaisu, nes tos esybės, su jo blogio ir gėrio užtaisu, panorėjo kažkas, kas yra didesnis už jo gėrio ir blogio sugebėjimą. Ir būtent tokio pasiaukojimo iš mūsų yra prašoma. Pasiaukojimas – tai nėra blogio pakentimas, tai yra to blogio perėjimas tam, kad pamatytum gėrį, kuris yra jame ir kurio jis nemato, kurio jis neparodo, kurio jis nevertina, kurį jis paslėpė giliai viduje, bet kuris yra. Reikia pereiti, reikia pažvelgti vidun, reikia beveik garbinti, kad galėtum tvirtinti tą pozityvumą.
Visa tai yra naujojo žmogiškumo, kuris nieko necenzūruoja, versmė. Kai kurie gali likti nusikaltėliai ar iškrypę iš kelio visam gyvenimui, bet tai yra faktas, kad jų gyvenime kažkas su jais bendravo ne dėl to blogio, kurį jie nešioja savyje, bet dėl juose esančio gėrio.
Taigi kodėl nepradėjus taip žiūrėti į dalykus dėl jų turimo pozityvumo? Žinoma, kartais reikia įsigilinti į kenčiančią prigimtį tam, kad atrastum tą pozityvumą, nes reikia pereiti, o ne peršokti, ne apsimesti, jog blogio nėra (neapsimesti, jog tau neapvogė namų, neapsimesti, kad tau nepadarė žalos, ir t.t.), reikia pereiti, o „pereiti“ reiškia skintis kelią per kokį nors dalyką, eiti viduje – tai skausmingas, tai yra pasiaukojimas… „eidamas per tavo blogį, myliu tą gėrį, kuris esi!“.
Būtent todėl blogis sukelia skausmą! Tikrasis ugdytojas negali sau leisti negauti tos skausmo patirties.

1 Pranešimas, skaitytas VU ir SOTAS konferencijoje „Jaunimo ugdymo iššūkiai“, VU Teatrto salėje, 2005 11 16
2 Mario Dupuis, vedęs, turi tris vaikus, iš kurių dukra Anna po ilgų kančios metų dėl sunkios gimimo metu patirtos smegenų traumos mirė 1995 metais. 8-ajame dešimtmetyje, studijuodamas Inžinierijos fakultete Padujoje, susipažįsta su kunigu Luigi Giussani, Studentiškojo Jaunimo (Gioventù Studentesca) bei vėliau bažnytinio judėjimo Comunione e Liberazione („Bendrystė ir išsilaisvinimas“), šiandien išplitusio 70 pasaulio šalių, įkūrėju.
Per to laikotarpio patirtį Mario subręsta pašaukimas mokyti, nors jo lankomo fakulteto kryptingumas tiesiogiai nėra susijęs su dėstymu. Jis, dar nebaigęs mokslų, jau pradeda dėstyti elektroniką technikos institutuose bei atsideda Studentiškojo Jaunimo (Gioventù Studentesca) veiklai. 1985 metais, po 10 dėstymo metų, palieka šią veiklą ir ima dirbti Milane, tuometinio „Liaudies judėjimo“ Mokyklų Sektoriuje. Šiam judėjimui tuomet vadovavo Roberto Formigoni, dabartinis Lombardijos regiono prezidentas, ir jis vėliau transformavosi į judėjimą pavadintą „Darbų draugija“ (Compagnia delle opere).
Po dukros Anos mirties ir iš tos patirties su ja, į kurią buvo įtraukta ne vien jo šeima, bet ir kitos jų namuose besilankydavusios šeimos, kartu su jomis įkuria Edimar Asociaciją.