Užrašai iš AVSI tinklo asamblėjos su Julian Carron, judėjimo Bendrystė ir išsilaisvinimas vadovu
Milanas 2011 m. gruodžio 15 d.
Jei būčiau jūsų vietoje, koks dalykas man būtų svarbiausias? Suprasti visų šių didelių išteklių, energijos, dosnumo, kuriuos investuojate į tai, ką darote, prasmę. Nekalbu tik apie tuos, kuriems skirtos šios pastangos, bet kalbu apie jus, pirmiausia – apie jus. Nes jei žmogus po daugelio metų, per kuriuos atiduoda visą laiką, energiją, širdį, gyvenimą, nemato, kad kas nors augtų, ar jis gali likti abejingas? Ar jis gali eiti toliau, lyg niekur nieko? Ar jame atsiranda skepticizmas ir dėl to jis savęs klausia: „Bet ką aš čia veikiu?“ Ar turite drąsos (dėl jūsų pačių ir dėl kitų) įvertinti tai, ką darote, ar ne? Ar jūsų darbas yra tik vienas iš daugelio mėginimų padėti, turint omeny visą panaudojamą energiją daugelyje šalių? Ar taip iš tiesų sustiprėjo vystymasis, ar tie, kuriems padedate, tapo dar mažiau „išsivysčiusiais“, nes mažiau sugeba būti savimi ir jiems vis labiau reikia tų trupinių, kuriuos jiems nešate?
Mano nuomone, tai yra esminiai klausimai jūsų darbe, nes kitaip kalbos apie vystymąsi, apie meilę kitam ir apie nesavanaudiškumą yra nelabai įdomios. Tai būtų tikras pasityčiojimas, nes nesugebėtų išjudinti asmens, kuris sugebėtų patenkinti savo poreikius ir pasitikti gyvenimą kaip žmogus (o ne tik kaip tas, kuris gauna išmaldą). Jei nesugebate kurti asmens, galinčio vis labiau būti savimi ir patenkinti savo poreikius, klausiu, ar negeriau eiti namo, laikantis principo „Daug daro tas, kuris mažai trukdo“, nes taip tik blaškote žmones, užuot padėję jiems augti. Realus žmonių augimas yra susijęs su tuo, kaip dirbate, norite to ar ne. Laikui bėgant, tai negali neveikti jūsų ir tikro vystymosi galimybės.
Taigi kodėl asmens klausimas yra esminis? Jei visos jūsų pastangos neprisideda prie asmens, vis labiau gebančio būti savimi, t.y. būti suaugusiu žmogumi, kūrimo, jūs darote žmones vis labiau priklausomus nuo jūsų, ir kai baigsis lėšos (krizė negali nepaliesti ir šios srities), nežinosite, ką daryti, nebeturėdami jokių trupinių, kuriuos galėtumėte dalinti. Ką tuomet darysite?
Stebina (ir jūs tai matote iš daug arčiau nei aš), kai matome, ką daugelis tarptautinių organizacijų, dalijančios neišmatuojamą daugybę išteklių, padaro.
Pirmą kartą susidūriau su jūsų darbu (ir ten man gimė tos mintys, kurias jums ką tik išdėsčiau) Salvador de Bahia mieste, kai sužinojau, kad Pasaulio bankas, kuris nėra labdaros organizacija ir kuris turi daug daugiau pinigų ir daug geriau geba rengti projektus nei jūs, buvo nustebęs tiesiogiai pamatydamas, kad vykdant projektą yra įmanoma padėti iškilti asmeniui, kuris gebėtų įtraukti vietinius gyventojus į jų išlaisvinimo procesą. Tai buvo vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų sutikti Salvador de Bahia mieste kai kuriuos išlaisvinimo teologijos atstovus ir jiems tai pasakyti; nes jie nesugeba iškelti save išlaisvinančio asmens, o tai juos padaro tik labiau priklausomus! Taigi šis faktas, kad net Pasaulio bankas galėjo tai atpažinti jūsų darbe, reiškia, kad tai įmanoma ir kad reikia kiekvieno iš jūsų indėlio. Kodėl stebisi Pasaulio bankas? Nes suvokia, koks yra mums mestas iššūkis: negalime nieko padaryti, jei nesugebame iškelti save išlaisvinančio asmens; galime patenkinti vieną ar kitą poreikį, bet nesugebėsime suteikti realios, tikros, prasmingos, išliekančios laike pagalbos. Taigi galite pasitenkinti ir toliau dalydami jiems trupinius (tai yra vis tiek didžiadvasiškiau negu šiltai sėdėti namuose), bet negalite turėti iliuzijų, kad tai yra problemos sprendimas.
Jei mes realiai ir objektyviai kalbame apie tai, ką reiškia priimti mums mestą iššūkį, t.y. jei norime iš tiesų realiai padėti žmonėms, klausimas yra šis: ar tai, ką darome (galime kalbėti apie bet kurią sritį, NVO, misiją ar religinius ordinus, Milaną (nes čia turime tas pačias problemas mokykloje, įstaigoje ar įmonėje)), geba kurti asmenį, gebantį tvarkytis su gyvenimo iššūkiais ir nepasimetantį pirmam sunkumui pasitaikius. Tai yra mūsų visų problema. Ar turime drąsos pažvelgti jai į akis ir priimti klausimus, susijusius su ja? Tik jei turime šios drąsos, galime sugebėti žiūrėti į tikrovę; priešingu atveju, norėdami pateisinti savo veiklą, turime įtikinti save, kad reikalai susitvarko ir viskas yra gerai.
Kai buvau mokyklos direktorius, visada sakydavau savo mokytojams: „Ar vaikui, atėjusiam pas mus iš tam tikro šeimyninio, socialinio, ekonominio konteksto (toks jau atėjo, čia nei jo, nei mūsų kaltė), gali atsitikti kas nors per šiuos ketverius metus, ar ne? Jie vengdavo galimybės įvertinti ketverius licėjaus metus! Nėra dalyko, kurio mes labiau vengiame, nei vertinimas, nes vertinti reiškia sugebėti pasakyti po daugelio darbo metų, kas įvyko, ką matau, iš ko sprendžiu, ar kas nors įvyko. Yra labai svarbu, neužmirštant laiko ir augimo dimensijų, įvertinti poziciją, kuri priklauso ne tiek nuo laiko, kiek nuo fakto, ar yra tinkama ar ne. Priešingu atveju, jei mes pasuksime klaidingu keliu, net jei ištversime du tūkstančius metų, niekas negims, o kiti galbūt per mažesnį laiko tarpą leis kam nors atsirasti. Čia kaip su dviem pievomis: kaimyno pievoje dygsta žolė, o šalia esančioje mūsiškėje – nieko. Čia ne pievos problema, bet to, kas joje sėjama, nes sąlygos yra tos pačios.
Kad galėtume šitaip žvelgti, su tokia laisve, galėdami pakeisti tai, ką reikia keisti, reikia pradėti nuo to, kas jau yra. Dėl to visomis progomis kartoju epizodą iš Evangelijos, kuriame apaštalus aplankius misionieriškai sėkmei, Jėzus jiems sako: „Nesidžiaukite jūsų padarytais stebuklais, geriau džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje, kad buvote pasirinkti“. Tik būdami sąmoningi dėl išgyvenamos pilnatvės ir dėl to, kad buvome pasirinkti, galime leisti sau pažvelgti į dalykus ir pakeisti tai, ką reikia keisti; dėl to viskas, ką darome, yra ironiški mėginimai. Kodėl galime nebijoti vertinti to, kas negerai? Nes mes iš esmės nepriklausome nuo sėkmės: norime tarnauti Kitam, o ne norėdami pripildyti savo pasitenkinimo tuštumą. Daugelis iš jūsų pradėjo dėl išgyvenamos pilnatvės, dėl kurios norėjo pasidalyti su kitais tuo, ką buvo susitikę. Ir tai jums leidžia laisvai pažvelgti į tai, kas negerai, ir pataisyti, kad būtų galima adekvačiau atsakyti į skubiausius jūsų matomus poreikius, kad iš tikrųjų padėtumėte daug jums brangių žmonių, nes esate užmezgę su jais ryšį ir negalite prie jų neprisirišti, norite to ar ne.
Tai yra esmė ir padėkime vieni kitiems ties šiuo klausimu: jei istorijoje yra kas nors, kas gali padėti iškilti tam, ką krikščionybė vadina „nauja būtybe“, tai yra kitoks asmuo, gebantis gyventi kaip žmogus.
Jei turėčiau apibendrinti pastarųjų metų darbą Ekvadore, jį apibūdinčiau būtent taip: savo akimis mačiau didžiulį su mumis dirbančių žmonių ūgtelėjimą, būtent su mumis dirbančių žmonių, vėliau tai persidavė tiems, su kuriais dirbome; tačiau visų pirma tai buvo žmonių, dirbančių su mumis, augimas. Taip sakau, nes mačiau, kaip jie atranda save per darbą, atranda save ta prasme, kad iškyla siekiai, ima įsivaizduoti ateitį, gimsta troškimas mokytis, pažvelgti į tam tikras žaizdas, kurios buvo likusios paslėptos, kalbu apie tikrai dramatiškas situacijas. Tai man leido pamatyti, laikui bėgant, augantį subjektą, tą patį, apie kurį dabar buvo kalbama: atsakingą ir kompetetingą darbe. Tai yra pirmas dalykas. Pagalvojusi, galiu pasakyti, kad aš per pastaruosius metus savo darbe pradėjau nuo to, ką sutikau. Mes dažnai vieni kitiems sakome, kad dalijamės poreikiais, kad dalytumės gyvenimo prasme, tad aš negalėjau pradėti būtent nuo tos gyvenimo prasmės, kurią sutikau, nuo Kristaus, kuris mano gyvenime buvo būtent Tas, kuris labiausiai patenkino mano poreikius. Per šiuos metus didžiausias atradimas buvo Jį atrasti iš naujo per darbą, t.y. tai buvo nuotykis, vykęs per žmones, kuriuos sutikau.
Prieš dvi savaites man atsitiko toks dalykas. Po ilgo laiko, kai nesilankiau rajonuose, kuriuose dirbame, susidūrimas su tam tikromis dramatiškomis mums labai brangių žmonių situacijomis mane vėl išjudino, ta prasme, kad manyje iš naujo gimė tas susijaudinimas dėl kito žmogaus likimo (kurį laikiau savaime suprantamu dalyku ilgą laiką) būtent taip, kaip pradžioje, prieš septynerius metus, kai ten atvažiavau, kai nelaikai savaime suprantamu fakto, kad kito žmogaus kelias yra tikrai paslaptingas (ir kad Dievas nori patraukti prie savęs kitą per dramatiškas situacijas, tai tikrai paslaptis). Mąsčiau, kad be šio susijaudinimo dėl kito žmogaus likimo nėra ugdymo, nėra ugdančio kelio, todėl nėra subjekto augimo, taigi nėra ir vystymosi. Man tai pasidarė labai aišku per kelias akimirkas. Mano klausimas yra (aš tave pažįstu jau nemažai metų ir matau tavo sugebėjimą ugdyti, tiesiog susijaudinti dėl kito žmogaus likimo ir rizikuoti kito žmogaus laisve, ir tai jaučiu kaip esminį dalyką visų pirma man ir taip pat žmonėms, kuriuos lydime, tai jaučiu kaip esminį dalyką mano ir pasaulio istorijai): ką reiškia ugdyti?
Labai tau dėkoju už tavo pasakojimą, nes tai yra dar vienas man labai brangus dalykas. Manau, kad daugelio mūsų sunkumų priežastis yra būtent tai, ko tu klausi. Ko reikia, kad ugdytum? Žvilgsnio į „aš“, žvilgsnio į kito žmogaus žmogiškumą. Tai dažnai galime laikyti savaime suprantamu dalyku, dažnai netgi mes žiūrime į kitą tokiu žvilgsniu, kuris visiškai trukdo atsiskleisti kitam žmogui. Toks žvilgsnis užkerta kelią bet kokiam vystymuisi. Vienos mano kelionės į Afriką metu beveik turėjau įtikinėti draugus afrikiečius, kad jie turėjo viską, ko reikia norint būti žmonėmis, – turėjo širdį! Dažnai tas ribotas žvilgsnis, kuriuo galime žiūrėti, juos pastūmėja į save žiūrėti taip, kaip mes į juos žiūrime. Kalbus apie „juos“, bet tas pats atsitinka ir vaikams su tėvais ar studentams su dėstytojais. Šis pavyzdys mane visada labai sukrečia. Negali būti vystymosi, jei nepripažįstama, kad kitas žmogus savyje turi tą įrankį, į kurį kreipiamas kiekvienas pasiūlymas, kuris vadinasi širdis. Būtų per daug rimta to nepripažinti, bent jau teoriškai. Vis dėlto dažnai praktikoje atsidūrę jų akivaizdoje nepradedame nuo šio fakto. Taip atsitinka ne tik besivystančiose šalyse, bet ir čia; rasti žmogų, kuris kreipia savo pasiūlymą į kito širdį, į kito laisvę, yra tikrai beveik stebuklas!
Tai yra išeities taškas: mes to nesuvokiame, bet iš tikrųjų niekada nežiūrime į kitą neutraliai, kiekviename mūsų žvilgsnyje yra kito vertinimas, suvokimas apie kitą. Kitas yra kažkas, kas by default („pagal numatytuosius nustatymus“) turi viską, kad būtų savimi, ir reikia tai prisiminti kreipiantis į šį jo įrankį, šį detektorių, kurį turi, kad atpažintų jam siūlomą tikrą žmogiškumą. Be šito nėra galimybės ugdyti. Galime daryt dalykus, imtis iniciatyvos, bet jei negerbiame kito žmogaus širdies, mums nepavyks paliesti „aš“ ištakų. Dėl to nepailsdamas kartoju Popiežiaus sakinį, kuris man turi lemiamos reikšmės: „Kas gali išjudinti žmogaus dvasios gelmes?“. Nes jei nesugebėsime išjudinti žmogaus dvasios gelmių, negalėsime išjudinti viso to „aš“ dinamizmo; reikia jį vystyti, pažadinti, kad galėtų atsiskleisti visu savo galingumu. Iš tikrųjų Kristus atėjo būtent dėl to.
Bet kur yra kliūtis? Iš ko matosi, kad tuo nesiremiate ar kad nesate tuo taip įsitikinę, kaip atrodytų teoriškai? Pateiksiu jums pavyzdį: „Negalime jiems pateikti „tokio“ pasiūlymo, nes jie yra „tokie ir anokie“, turime atnaujinti, pritaikyti…“. Galbūt taip sakote turėdami nuoširdų troškimą, bet iš tikrųjų tai yra šaipymasis, nes tai reiškia žiūrėti į juos taip, lyg jie nesugebėtų atpažinti kokio nors dalyko tiesos. Jums atrodo, kad esate mylintys, bet tai yra šaipymasis, kuris yra jūsų žvilgsnio į žmones ištakose. Nepripažįstame, kad kitas sugeba atsakyti į tai, ką jam siūlome, nes nepripažįstame jo širdies. Teoriškai taip, to dar betrūko! Bet iš tikrųjų galvojame, kad vienas žmogus yra tokios ir tokios tautybės, kitas susiduria su tam tikrais sunkumais, dar kitas per mažai išmano ir t.t. Tokio tipo mąstymas praeityje turėjo neigiamos įtakos krikščionių misijoms, nes buvo manoma, jog tam, kad žmonės galėtų priimti krikščionybės pasiūlymą, reikėjo sąlygų, kurių dauguma neturėjo, kad reikėjo nueiti ilgą supanašėjimo, pasiruošimo krikščionybės pasiūlymui kelią; o kadangi niekaip nesibaigdavo tas pasiruošimas, niekada ir nebuvo pateikiamas pasiūlymas. Dėl to negimė subjektas, nebuvo suaktyvinta asmenybė, nes žmogus neima veikti dėl trupinių, jis ima veikti tik dėl to, kas bent kiek sudomina jo širdį. Žmones, su kuriais susitinkate visame pasaulyje, nėra kvaili! Nepateikdami jiems pasiūlymo pagal jų troškimo lygmenį, nepajudinate nieko, nebent epidermį; taip yra neįmanoma sukurti subjekto. Kodėl? Nes galvojate, kad žmonės, kuriems pateikiate kokį nors pasiūlymą, negali jo suprasti. Todėl eikvojate energiją pasiūlymą „adaptuodami“.
Būtent tokią poziciją kun. Giussani ir Evangelija panaikino. Jėzus prieš susitikdamas Joną ir Andriejų jiems nepravedė katekizmo kurso! Jis paprasčiausiai susitiko su jais! O faktas, kad jie Jį atpažino, reiškia, kad jie turėjo viską, ko reikėjo, kad Jį atpažintų! Ir viskas! Reikia žmogaus ir Kristaus, ir viskas! Visa kita yra mūsų sukurtos komplikacijos, mūsų, kurie netikime, kas yra žmogaus širdyje: jis ją turi, mes jam jos nepaskolinome, jis ją turi! Ją turi, nes Dievas ją sukūrė, ačiū Dievui (nes jei ją būtume sukūrę mes, būtume visai kitaip ją sureguliavę)! Taigi jie gali priimti pasiūlymą. Be šito nėra ugdymo. Yra organizavimas, yra išsiblaškymas, kol žmonės pavargsta ar randa ką nors įdomesnio. Tai atsitinka daugelyje pasaulio parapijų, kur jaunuoliai tiek užimami veiklomis, kad galų gale sako: „Man aštuoniolika metų, turiu išteklių, sugebėjimų ir išradingumo ieškoti kitur, ačiū ir sudie“. O ko reikia, kad būtų ugdoma, kad būtų iki galo provokuojama kito žmogaus laisvė? Pripažinti, kad kitas žmogus turi viską, ko jam reikia, kad galėtų būti tikrovės akivaizdoje, be jokių nereikalingų tarpinių etapų. Iš tikrųjų jūs galvojate, kad žmonėms, kuriuos sutinkate visame pasaulyje, reikia kažkokio pasiruošimo, kad jie galėtų priimti tikrą meilę ar draugystę? Ar jie to neatpažįsta iš karto? Ar mes iš karto neatpažįstame, kai kas nors pasielgia su mumis taip, kad aiškiai matosi, jog tai gera ir tikra? Atpažįstame, ir dar kaip; atpažįstame taip pat aiškiai kaip ir tada, kai kas nors su mumis elgiasi blogai. Mum nereikia baigti teisės studijų, kad atpažintume, kai kas nors su mumis elgiasi blogai! Intuityviai tai atpažįstame. Tai reiškia, kad turime viską.
Kad tai parodyčiau, ne kartą man yra tekę pradėti nuo kito galo, kaip atsitiko prieš dvejus metus Kenijoje: „Faktas, kad susitikote Kristų ir galėjote Jį atpažinti, reiškia, kad širdį turite. Išsilaisvinkite nuo to žvilgsnio, kuriuo dažnai į save žiūrite ir kuris jums trukdo atpažinti tai, ką turite! Tai yra jūsų didis orumas: kad jūs turite širdį“. Tikro vystymosi pirmas žingsnis yra padėti žmonėms suprasti, kas jie yra, nes (kaip girdėjome kartojant daug kartų) „aš“ save atranda per susitikimą. Dėl to Viešpats mums leidžia jį pamilti: nes tai pats paprasčiausias būdas, kad atsiskleistų „aš“ sudarantys veiksniai. Įsimylėjimas yra blankus atspindys didžiojo susitikimo, t.y. susitikimo su Kristumi, nes niekas kitas nesugeba iškelti visų „aš“ sudarančių veiksnių kaip Jis: tik Dievas gali išgelbėti žmogų, visus žmoniškumo veiksnius.
Taigi, jei norime iš tikrųjų prisidėti prie mūsų draugų, sutiktų bet kurioje pasaulio vietoje, žmogiškumo išgelbėjimo, turime arba išlaikyti tokį žvilgsnį arba viskas bus veltui. Nebus galimybės ugdyti, bus tik blaškymasis, gyvenimo pripildymas veiklomis, kurios nieko nepalieka. Matote? Kiekvienas taškas, kurį bepaliečiame, yra lyg ledkalnio viršūnė, kuri savyje talpina visą gyvenimo suvokimą: kiekvienas žvilgsnis, kaip mus išmokė kun. Giussani, kiekvienas gestas talpina savyje visumą, o tai, kaip mes žiūrime, talpina savyje tikrovės, pasaulio, visko suvokimo visumą, nes galiausiai niekas nėra neutralus. Tai sakau ne tik, kad išaiškinčiau visą reikalą, bet ir todėl, kad tai yra jūsų išlaisvinimas, nes jūs neturite kurti žmonių: jie turi savo orumą iš Dievo. Jūsų indėlis yra gyventi jų akivaizdoje taip, kad jie galėtų nustebti dėl jų pabudinto „aš“. Tam neužtenka projekto. „Aš“ pabunda tik „tu“ akivaizdoje. Tai labai paprasta: „aš“ neprabunda dėl to, kad jam pastatau namus, „aš“ prabunda „tu“ akivaizdoje. Tai gali atsitikti ir statant namą, bet tik dėl žvilgsnio, kuriuo žvelgiu statydamas namą! Bet jei statote jiems namus ir jūsų žvilgsnyje į juos nė akimirkai neatsiskleidžia žmogiška pagarba (Pavese žodžiais tariant), tai yra prieštaravimas. Tai neleidžia kurti. Kita vertus, kai su mumis taip elgiamasi, ar tai gali mus sudominti? Aišku, kad ne. Visa ugdymo problema yra čia. Dažnai nesuvokiame, kiek dalykų laikome savaime suprantamais, kiek išankstinių nuostatų turime žiūrėdami į kitą žmogų. Bet jei po daugelio bandymų, po daugelio pastangų nematote žmonių suklestint, kaip galite eiti toliau? Tampate skeptiški. Taip sakau galvodamas apie bet kurį žmogų, dirbantį ugdymo srityje: jei investavus laiko ir energijos bandant išugdyti kartą, galiausiai nematai nieko pražystant, negali eiti pirmyn, lyg niekur nieko. Pradedi nuo skepticizmo: „Čia neįmanoma nieko padaryti“. Ar tikrai neįmanoma nieko padaryti ar veikiau turiu savęs paklausti, kaip darau tam tikrus dalykus? Reikia šios Dievo vaikų laisvės, kad nepriklausomai nuo rezultato galėtume tiesiai pažvelgti į šiuos rūpesčius; kitaip problema yra ne tai, kad nesugebame padėti kitiems, bet tai, kad mes patys tampame skeptiški, nes save įtikiname, kad niekas negali pasikeisti nei mumyse, nei kituose! O tai yra blogiau, nei būti benamiu.
Norėjau pasakyti keletą dalykų. Vienas yra susijęs su tuo, kad birželio mėnesį mačiau tave Niujorke per vienas atostogas ir tada mane provokavai: „Po metų man pasakysi man, kaip sekasi“. Metai nepraėjo, bet vis tiek esu dėkinga, kad turiu galimybę su tavim kalbėti. Jau beveik šešis mėnesius dirbu AVSI Vašingtone, nedideliame biure, kur esame trise, niekada nesu buvusi Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar kitose vietose, kur vykdomi projektai. Dažnai žmonės manęs klausia: „Na, tai kada gi važiuosi aplankyti šių vargšų vaikų, kuriems padedi?“ Klausimas yra toks: kodėl ėmiausi šio darbo, kodėl darau būtent tai, ką darau? Kai būdama maža susitikau su misionieriais, pagalvojau: „ką gi jie veikia, ar jie nėra išpuikę sakydami žmonėms: „Aš geriau už tave žinau, kas yra gyvenimas“? Aš įkyriai neieškojau darbo AVSI, bet dabar, apmąstydama patirtį, matau dvi priežastis. Pirma, aš esu tikra, kad šis darbas man buvo duotas, t.y. aš buvau pakviesta į tam tikrą vietą. Tai man pasidarė labai aišku, kai pakalbėjau su tavim, nes kalbėjomės apie tai, kaip aš atėjau į šį darbą, kurį buvau pradėjusi prieš tris savaites. Dar turėjau abejonių, ar viskas, ko troškau ieškodama darbo, galėjo išsipildyti šioje vietoje. Tu man pasakei: „Dabar esi kelyje, po metų matysime, kas atsitiks“. Man buvo labai aišku, kad šalia manęs buvo žmogus, kuris žiūrėjo į mane žiūrėdamas į tai, kur Dievas paslaptingai mane vedė, ne bandydamas man pasakyti, kuriuo keliu turiu eiti, bet atnaujindamas man užtikrintumą, kad aš turiu pasaulyje savo vietą. Žmogaus, kuris žiūri į mane su tokiu įsitikinimu, akivaizdoje aš drąsiai einu pirmyn, turiu drąsos atsidurti bet kokiose aplinkybėse. Antra, dabar, žvelgdama į šiuos prabėgusius mėnesius, jau matau, kad aš pasikeičiau. Dirbu visą dieną, bandydama suprasti, kaip pasakyti pasauliui, kad ugdymo pamatas yra asmuo. Dėl to pasikeitė mano žvilgsnis į merginas, su kuriomis gyvenu (gyvenu bute su kitais žmonėmis), ir pasikeitė mano bendravimas, nes Vašingtone vyksta daug susitikimų ir konferencijų žmonėms, dirbantiems NVO, ir dažnai man nepriimtinas jų mentalitetas, todėl nieko iš jų nesitikiu. Dabar dar vis yra taip, aš dalyvauju, netgi suprantu, kad turiu išankstinę nuostatą tų žmonių atžvilgiu, bet kuo labiau suprantu, kad esu pašaukta ką nors nuveikti, kad kažkas norėjo, jog aš būčiau, tuo labiau keičiasi mano santykis su šiais žmonėmis. Net kai suprantu, kad klystu, kad turiu išankstinę nuostatą, galiu eiti pirmyn, nes konkrečiame gyvenime tiek su draugais, tiek su kolegomis darbe suprantu, kad man yra atleista. Kai suklystu, man vis labiau norisi, kad mane pataisytų, nes būdama darbe, kur sunku, aš galiu augti ir suprantu, kad pamažu man vis lengviau būti su visais žmonėmis. Man norisi ne tik gerai atlikti savo darbą, bet ir perduoti visiems aplinkiniams tokį požiūrį į darbą, nes ne tik Kenijoje, kur vykdome profesinius mokymus, žmonės nesupranta darbo prasmės. Taip pat ir mano draugai nesupranta darbo prasmės, drama yra visur! Supratau, kad viskas priklauso nuo mano augimo, prasideda nuo to ir pamažu auga manyje, tai nepriklauso nuo to, kur žmogus vyksta, bet priklauso nuo to fakto, kad žmogus yra pašauktas būti tam tikroje vietoje ir išlieka ištikimas tam.
Man yra garbė būti čia, klausyti susidomėjus ir mokytis iš kitų patirties. Aš prisijungiau prie AVSI komandos Haityje 2009 m. lapkričio mėnesį ir buvau „įvestas“ į AVSI filosofiją, po to, iš karto po mano šio „įvedimo“, atsidūriau tokioje situacijoje, prie kurios anksčiau nebuvau pratęs. Nesileisiu į 2010 m. sausio mėnesio įvykių detales, manau, kad visi žinote, kas atsitiko, bet išgyventi laikotarpį po žemės drebėjimo buvo iš tiesų labai sunku. Tai, kas tikriausiai man suteikė truputį drąsos, buvo AVSI vadovo Haityje užsidegimas, su kuriuo jis ėmėsi spręsti tą situaciją. Pavyzdžiui, jo namai pavirto darbo vieta, prie tokio dalyko mes, haitiečiai, nebuvome pripratę, net nebūtume pagalvoję apie tokį galimą sprendimą. Tai man leido pamatyti ir suprasti, kas iš tikrųjų yra nesavanaudiškumas. Pirmaisiais mano darbo AVSI metais pradinė mintis buvo tik rasti darbą ir šiek tiek pagerinti mano gyvenimo sąlygas, bet po šio įvykio aš supratau, kad yra dar kažkas daugiau, kažkas papildomai. Dabar supratau, kad bendruomenė turi prasmę. Po tokio įvykio mums sunku dirbti su bendruomene, kuri buvo sužeista į širdį, kuri daug iškentėjo, ir kai girdžiu jus kalbant apie katedrų statymą, galvoju, kad turime daug milijardų, kad atstatytume Haitį, bet galiausiai yra mažai prašymų, kurių centre yra asmuo. Klausiame, kokias priemones galėsime naudoti, padėdami ne tik atstatyti Haitį, bet ir padėdami žmonėms atkurti savo asmenybes.
Dirbu pietų Sudane. Šiomis dienomis buvo daug kalbama apie subjekto sąvoką, t.y. apie „aš“, kuris yra tikras pasikeitimo veikėjas; ir iš tikrųjų aš labai pritariu, nes man subjektas, „aš“ yra mano patirčių suma, mano tėvų, mano draugų patirčių, kurios iš tikrųjų praturtina tai, ką darau dirbdamas žmonėms, dėl kurių dirbu. Norėčiau, jei įmanoma, kad plačiau paaiškintumėte, ką jums reiškia subjektas, kas jį kuria, kas jį apibrėžia. Ačiū.
Dirbu AVSI Italijoje, kuruoju kai kuriuos tarptautinius projektus. Turiu du klausimus. Pirmas klausimas yra šis: mes esame besikeičiančiame kontekste, ne tik finansiniu požiūriu (yra mažiau resursų ir pan.), tiesiog keičiasi kooperacijos darbas, keičiasi kooperacijos samprata, ir tai skatina kiekvieną iš mūsų vis geriau suprasti, ką turime daryti. Reikia, kad pirmiausia aš vis geriau suprasčiau to, ką darau, prasmę. Yra ir kitas dalykas, beveik paradoksiškas. Kartais daug lengviau pamatyti stebuklus, pavadinkime juos taip, tuose vietiniuose žmonėse, kurie dalyvauja projektuose, taip vadinamuose „naudos gavėjuose“, ir yra beveik sunku matyti stebuklus tuose žmonėse, kurie dirba projekte. Dabar, kai yra permaišomos kortos, kai pirmiausia esame įtraukti mes patys, suprantu, kad kiekvienam iš mūsų vis labiau reikia žengti žingsnį. Šie du klausimai yra susiję ir su tuo, ką tu sakei anksčiau apie tai, kaip žiūrime į kitus: suprantu, kad pirmiausia aš turiu išmokti žiūrėti į save. Yra darbo. Nedidelis pavyzdys: pastaruoju metu atradau, kad dirbti man reiškia ir būti šiek tiek protingesniam darbe; bet šis procesas nėra automatiškas, nėra betarpiškas, tai yra tiesiog darbas, reikia apsisprendimo.
Esu labai susijaudinusi dėl galimybės būti čia, man yra tiesiog dovana būti tarp didžių žmonių. Man keturiasdešimt dveji metai, gyvenu Quito, Ekvadore. Kartoju, kad esu labai susijaudinusi, kad esu čia ir kad mačiau visų čia esančių žmonių akyse tą patį dalyką, kuris pakeitė mane: susitikimą. Tai susitikimas su žmogumi, kuris į mane pažvelgė kitaip ir kuris padėjo atsiskleisti mano galimybėms. Nesu viena iš AVSI projektų naudos gavėjų, bet esu tarp tų, kurie gavo naudos iš gyvo susitikimo. Šis susitikimas mane pakeitė ir man suteikė norą mokytis, būti geresnei, man suteikė galimybę pažiūrėti į save visiškai kitaip. Kaip anksčiau sakė Carron, kartais žmogus galvoja, kad yra kitoks ir kad jis neturi gebėjimų, kuriuos turi kiti, bet kai į tave žiūri taip, kaip žiūrėjo į mane – pajutau begalinę meilę mano asmeniui, tam, kas aš esu – tada yra neįmanoma neįsileisti šio žvilgsnio į save, šio saugumo, kurį jauti, kurį gali auginti, ir tu gali daryti tai, ką daro kiti. Žmogiškumo mokymuose, kurie vyksta kiekvieną pirmadienį, perskaičiau, kad Kristus yra man artimesnis už mane patį, ir kaip sakėme vakar, esame čia, kad vieni į kitus taip žiūrėtume, kad lydėtume žmones, nes vystymuisi reikia, kad kas nors į mus žiūrėtų taip skirtingai. Man tai pakeitė žvilgsnį ir pakeitė mane per projektą; jei aš nebūčiau susitikusi šio žmogaus, kuris vykdė projektą, nebūčiau pasikeitusi. Ir dabar jaučiuosi esanti didelės šeimos dalis ir nesijaučiu menkesnė už kitus, jaučiuosi tokia, kaip ir kiti, net jei esu afroekvadorietė!
Pradėkime nuo Gabriele klausimo: kas yra subjektas? Kas jį kuria? Kas jį apibrėžia? Paprastai sakant, subjektas yra jo sąmoningas savęs suvokimas. Visa subjekto jėga ar silpnumas slypi tame, kiek jis sąmoningai supranta save, savo vertę, savo begalinį likimą, savo beribį troškimą. Pasaulyje nėra jokio svarbesnio dalyko. Kas įvedė į istoriją tokį žvilgsnį į žmogų? Tik Kristus. Jei mes palyginsime su tuo, kas galiojo prieš Jį artimose civilizacijose (kur, pavyzdžiui, pagal Mesopotamijos religijas žmonės buvo sukurti, kad išvaduotų dievus nuo darbo), galima matyti, kad krikščioniškas apreiškimas įvedė į gyvenimą visiškai kitokį žvilgsnį. Tai pripažįsta visi: ši žmogaus, apibrėžiamo sąmoningo savęs suvokimo, sąvoka yra krikščioniško apreiškimo rezultatas. Be pasidalijimo tuo, t.y. tuo, kad visa subjekto galia yra jo gebėjimas sąmoningai save suvokti, klausimas yra, kaip jį ugdyti, kad sąmoningai suvoktų ir galėtų žiūrėti į save pagal savo tiesą ir galėtų nustebti dėl savo didumo, galėtų atpažinti, kokiam laimės likimui buvo sukurtas, ir kad struktūriškas neproporcingumas, kurį jaučia viduje, nėra liga, o galimybė būti nuvestam į pilnatvę, apie kurią niekas kitas pasaulyje negali nė pasvajoti.
Visa pamatinė subjekto problema yra šis sąmoningas savęs suvokimas, kurį galime apibūdinti paprasčiausiai keliais krikščioniškosios tradicijos sakiniais; pvz., „Mus sukūrei, Viešpatie, Tau, mūsų širdis yra nerami, kol nepailsi Tavyje (šv. Augustinas). Ši struktūriška disproporcija, kuri yra mumyse, šis pilnatvės, laimės troškimas, esantis mumyse, yra tai, kas apibūdina subjektą, nes būtent taip Paslaptis mus kviečia dalyvauti gyvenime, kurio negalima palyginti su jokiu kitu dalyku. Jei nesuprantame, kokią vertę turi ši disproporcija, mums beveik atrodo, kad esame sukurti blogai, kad turime gamybinį broką; iš tiesų esame sukurti kažkam, kas pranoksta bet kokį įsivaizdavimą. Be šio sąmoningo supratimo subjektas yra nugalėtas jau prieš atsikeldamas iš lovos kiekvieną rytą, nes žiūri į save ribotu žvilgsniu, nesuvokia iki galo, kas esąs, ir todėl negalės provokuoti realybės su visais savo gebėjimais, su visu šiuo sąmoningu suvokimu. Kad tai atrastum, reikia draugijos, kaip sakė Amparito, reikia ko nors, kas į tave žiūrėtų taip: „Mane pakeitė vienas žvilgsnis“.
Tai, kas įveda pirmą pokytį, t.y. pirmą tikrą vystymosi žingsnį, yra būtent šis žvilgsnis; ir tikrasis klausimas yra, ar jūs per savo darbą (kadangi nesate pamokslininkai ar guru, tenkinate poreikius vykdydami projektais) sugebate išlaikyti tokį žvilgsnį, nes be to žvilgsnio nėra vystymosi. Jūsų pateiktas pavyzdys mums padeda dar sąmoningiau tai suvokti, nes, deja, šio sąmoningo savęs suvokimo trūksta. Kas taip paprastai žvelgia į save taip švelniai, išlaikydamas šį gebėjimą nustebti dėl savo didumo. Labai nedaug kas. Būtent šiais laikais labai daug kalbama apie orumą ir apie žmogaus teises, ir niekada dar žmogus nebuvo toks pasimetęs ir sumišęs dėl savęs; kadangi į jį taip nežiūrima, jis nesuvokia iki galo savęs ir dėl to nėra vystymosi. Vystymosi šaknys yra būtent čia. Tai lemiama priemonė norint sukurti subjektą, kaip sakė Phaubert iš Haičio: nėra mechanizmo, kuris galėtų atstoti asmeninį susitikimą, kad kiekviename iš mūsų būtų pažadintas subjektas, nes mes nesame mechanizmo dalis, kurią pakanka užvesti iš išorės. Taigi klausimas yra toks: ar jūs turite tokį žvilgsnį. Ko reikia, kad išlaikytumėte tokį žvilgsnį? Turėti jį savyje, nes niekas negali duoti to, ko neturi. Mes žiūrime į kitus taip, kaip žiūrime į save pačius, tai neišvengiama. Dažnai žiūrime į save be nuostabos, nes vyrauja tai, kas nesiseka, viskas, dėl ko apgailestaujame, ir viskas, ko dar nesugebame padaryti, nors tai ir tiesa, bet tai negali panaikinti ontologijos. Mes pakeitėme žvilgsnį į „aš“ prigimtį, manome, kad „aš“ ontologija yra tai, ką „aš“ sugeba ar nesugeba padaryti.
Tai ir yra didžiausia daroma klaida, nes jei mama žiūrėtų į savo vaiką pagal tai, ką jis sugeba padaryti, o ne todėl, kad jis yra jos vaikas, vaikas neaugtų. Būtent tai neleidžia augti. Tad jei jūs netapsite kaip mamos ir tėvai, žmonės, su kuriais dirbate, negalės augti, net jei jūs įdėsite daug pastangų į daugelį projektų: nes sūnų ar dukrą skatina augti, kai su juo ar ja elgiamasi kaip su sūnumi ar dukra, kai mama ar tėtis į jį ar ją žiūri. Be to, kaip visi žinome, jo vystymasis bus ribotas, nes kai vaikas nuo pat pradžių negauna to, ko reikia jo vystymuisi, vėliau jam bus be galo sunku, kaip žinome dabar iš visų žinių apie žmogaus vystymąsi. Klausimas yra toks: ar jūs, būtent dėl jūsų troškimo žmonių, su kuriais dirbate, atžvilgiu, esate pasirengę dirbti su savimi, kad tas darbas jums leistų sustiprinti tokį jūsų žvilgsnį į save pačius, kad galėtumėte taip žiūrėti ir į kitus.
Tai yra kiekvieno iš jūsų sprendimas. Mane nustebina, kad galbūt tėvai gali nesidomėti savo gyvenimu, bet jiems neišeina nesusigraudinti dėl sūnaus ar dukros gyvenimo. Ir dažnai būtent savo vaiko akivaizdoje jie jaučia sielvartą dėl to, kad nesugeba atsakyti į vaiko poreikius. Jie išleido jį į pasaulį ir atsiduria žmogaus, kuriame su visa tėvo ar motinos aistra atpažįsta laimės troškimą, kurio jie nesugebės patenkinti. Juo labiau į jį žiūri, juo labiau susijaudina šio fakto akivaizdoje ir dažnai dėl to jį atveda pakrikštyti. Jie tikriausiai su tuo nesusiję, nenori nieko apie tai žinoti, bet jie negali ko nors netrokšti savo vaikui.
Galbūt kartais jūs, kaip ir visi, nesirūpinate savimi pačiais, kaip tėvai nesidomi savo gyvenimu, bet ta aistra, kuri jus skatina atiduoti savo gyvenimą dėl kitų gerovės gali duoti daug naudos ir sukelti jums norą būti savimi pačiais būtent todėl, kad galėtumėte atsakyti į kitų poreikius. Kartais kaip tik tai vėl paskatina tėvus eiti pirmyn: gimstantis vaikas; jokios kalbos, jokie pamokslai, joks plūdimas negali jų pastūmėti taip kaip vaikas iš jų įsčių.
Linkiu, kad tai įvyktų ir jumyse, kad ta nauda, kurią gaunate iš žmonių, su kuriais dirbate, būtų ta, kad švelniai žiūrint į juos, matant visas pastangas, kurias įdedate, jums kiltų meilė jų likimui, ir dėl to galėtumėte pasakyti: „Jei aš nežiūrėsiu į juos kitaip, negalėsiu jų mylėti (voler loro bene – norėti jų gėrio)“. Galbūt tai sukels jumyse ir pagarbą sau patiems ir pradėsite darbą su savimi, nes mes, sąmoningai ar ne, perduodame tik tai, kas esame. Tai yra darbas, kurį reikia atlikti pirmiau už bet kurį kitą. Jei žmogus yra atvirai pasirengęs šiam darbui, jis pasirengęs ir bet kuriam kitam darbui, pradedant projektais ar bet kuo kitu. Tai tikrasis sunkumas: kaip mylėti kitą iki galo, jei nenorite išsiblaškyti antriniais dalykais, mylėti iš tikrųjų ir žiūrėti į jį dėl jo tiesos, dėl jo likimo.
Galime kurti subjektą tik tada, jei mes buvome sukurti ir jei priimame, kad mes patys esame sukurti. Nė vienas nekuria, jei pats nėra sukurtas. Tai, manau, yra iššūkis mums visiems, dalyvaujantiems ugdymo darbe: jums vienaip, man kitaip. Jei leidžiamės kuriami, visa kita bus to pasekmė. Būtent to ir linkiu jums ir visiems jūsų draugams. Ačiū.