Vaikui atėjus į šeimą: iš pradžių ir vėliau

Įmotė R.:

Auginu berniuką, jam greit 5 metai. Šiais metais jaučiu didelį jo pasistūmėjimą brandumo prasme. Prieš keletą mėnesių berniukas pradėjo užmigti pats vienas. Anksčiau jis vakare ilgai neužmigdavo, turėdavau jį migdyti, todėl praktiškai nebūdavo laiko, kurį galėčiau skirti sau. O dabar vakarais jau galiu kokią valandą paskaityti, kol einu miegoti. Ta valanda man atrodo tarsi stebuklas. Iš pradžių vaikas buvo ypač judrus, jam buvo diagnozuotas hiperaktyvumas. Dabar jis toks susikaupęs, brandus, ir yra vilties, kad iki mokyklos ir visai gali susitvarkyti.

Globėjai J. ir M.:

Auginame giminaičių dukrą. Ji pas mus globojama jau 8 metai. Kai ją pasiėmėme, mergaitė buvo labai apleista, mama girtuokliavo. Dabar ji paauglė, 13 metų gražuolė, protinga mergina. Netgi labai protinga. Turėjome problemų su mokytoja, nes mergaitė nenori jos klausyti. Bet aš priimu tai kaip gyvenimo dalį. Ką gi, yra toks laikotarpis, ir turime gyventi toliau.

Įmotė J.:

Auginame mergaitę, jai neseniai suėjo 4 metukai. Pasiėmėme, kai jai buvo 2 metukai ir 4 mėnesiai. Mes su ja susipažinome ligoninėje. Mergaitė turi keletą somatinių ligų, tačiau jų požymių dabar jau beveik neliko. Tvarkomės puikiai. Aš pati esu gydytoja, ir neturime jokių problemų. Tuos du metus, kuriuos esame kartu, apsieiname be ligoninių, jų mums ir nereikia. Mergaitė yra labai puikus, nuostabus vaikas, labai žingeidi, smalsi. Per šiuos dvejus metus įvykę šuoliai plika akimi matomi. Anksčiau labai dažnai gulėdavo ligoninėse, todėl praktiškai nemokėjo kalbėti. Buvo socialiai labai apleistas vaikas. Ji šaukimu išsireikalaudavo sau dėmesio ir prisikviesdavo ligoninės personalą. Mes pradėjome nuo to, kad nustatinėjome ribas ir ėmėme su ja kalbėti. Ir labai sparčiai vyko jos augimas ir branda. Iš pradžių būdavo taip, kad ji stovėdavo įsikabinus į koją ir nesitraukdavo nei per žingsnį, viena net nežaisdavo. Praeitais metais turėjau dviem savaitėms išvykti. Ir dukrai buvo atradimas, kas tai yra tėtis. Nes gerą pusmetį ji buvo prie manęs prilipus, tėtis negalėjo net prausti. Mergaitė turėjo kažkokios traumuojančios patirties. Važiuoja mašina – „bijau dėdės“, lietus lyja – „bijau dėdės“. Sužinojome, kad prieš keliant iš Kūdikių namų į Vaikų globos namus mergaitė keturiems mėnesiams buvo gražinta motinai. Motina tuo metu jau gyveno su kitu draugu ir laukėsi jos sesės. Mergaitė namuose yra kentusi ir smurtą, ir badą, ir yra buvus palikta viena parai, o galbūt ir ilgiau, kol kaimynai nepranešdavo vaikų teisėms ir nebūdavo išlaužiamos durys. Tai pirmuosius pusę metų mergaitei buvo be galo daug baimės. Ji eidavo tikrinti, ar mes niekur nedingome. Kiekvieną naktį be išimties. Tai po to pusmečio, kai aš išvažiavau, ji atrado, kad tėtis iš esmės yra lobis. Man grįžus vyras papasakojo, kad jie dviese kuo puikiausiai susitvarkė. Manęs ji, žinoma, pasiilgo labai. Mano jausmai mergaitės atžvilgiu keičiasi. Prieš metus išvažiuodama jaučiau labai didelę atsakomybę už vaiką, atrodo, fiziškai ją jausdavau. Man tai buvo visiškai kitaip, nei su savo biologiniu vaiku. O dabar jaučiu, kad ta meilė vis dar auga, didėja. Būnant kelionėje jaučiu ilgesį. Ir šiuo metu, ačiū Dievui, viskas yra gerai. Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be jos. Darželyje ji yra viena iš gabiausių ir protingiausių. Eilėraštį taip sudeklamavo, kad visos mamos plojo. Turi net tam tikrų aktorinių gebėjimų.

Įmotė R.

Turime penkių su puse metų mergaitę, ją auginame nuo dešimties dienų amžiaus. Pas mus viskas labai gražu. Bet iš pradžių buvo taip, kad kol suėjo treji metai savo gimtadienio naktį mergaitė visą naktį praklykdavo. Atrodo, vaikas šeimoje auga nuo dešimties dienų amžiaus, ir neturėtų būti jokios traumos. Taip vyko tą naktį, kai ją parsivežėme, o vėliau – būtent gimtadienio naktimis. Būdama beveik trijų metų mergaitė jau puikiai kalbėjo. Trečiojo gimtadienio naktį ji klykė, aš prisiglaudžiu ją prie savęs, o ji muistosi ir pro miegus sako: „paleisk mane, aš noriu pas savo mamą“. Tada dar nežinojo, kad yra įvaikinta, nes dar nebuvo kalbėta, iš kur atsirado. Nes tik trijų su puse metų paklausė: „ar tu mane pagimdei?“, ir dabar viską apie save žino. Iš pradžių pirmaisiais metais aš galvodavau, kad galbūt klykimo priežastis – gimtadienis, per daug įspūdžių vaikui, galbūt dėl to nemiega. Bet po to atsirado tie žodžiai. Aš sureagavau kažkaip ramiai, nes su vyru skaitėme įvairių knygų ir sužinojome, kad tai yra normalu ir taip gali būti. Tada, po trečiojo gimtadienio, ryte ji klykė, aš ją pažadinau ir klausiu: „ko tu taip verki?“ Ji atsakė: „aš norėjau, kad tu greičiau ateitum“. Ir su tais metais viskas ir baigėsi. O šiaip kitų problemų mes niekad neturėjome, ji mažai sirgo. Labai draugiškai gyvename. Nuolatos būname kartu. Pavyzdžiui, mėnesį prieš šventę darželyje aš žinau ne tik jos, bet ir visą šventinį repertuarą. Dabar laukiame įvaikinti antrąjį vaikelį.

Įmotė J.

Mums yra aiški tokia besąlyginio savęs dovanojimo patirtis. Aš niekada negalvojau, kad mano biologinė dukra yra „mano“. Aš visada jutau, kad ji man duota kaip dovana. Mes su vyru visada sakome, kad mergaitė yra šalia mūsų, ir mes tiesiog jai padedame užaugti. Ir mūsų pareiga yra jai duoti tai, ką mes galime duoti, ir ją paleisti, kai ji to norės. Kai važiavome persivežti mergaitės namo, man galvoje buvo aiški mintis, kad aš iš jos nieko nelaukiu. Man mama visada sakydavo: „Aš duodu jums, o jūs savo vaikams duosite“. Niekada tėvai nieko neprašė, niekada nesijaučiau skolinga savo tėvams ir dėl to esu jiems labai dėkinga. Ir galvoju, kaip gerai, kad dėl to jokio kaltės jausmo nėra, nes kaltės jausmų gyvenime ir taip prisirenka pakankamai. Ir aš norėčiau, kad ir įvaikinta mergaitė nesijaustų mums kuo nors skolinga, kad būtent tokiu keliu ji pas mus atėjo. Nes ji mums yra dovana. Kartais kai pagalvoju, Dieve mano, juk galėjo to ir nebūti, tai net baisu pasidaro.

Įtėvis A.

Aš dažnai pagalvoju, kad štai mes paėmėme nuo asfalto gležną augalėlį, nuskurdusį, tarp piktžolių. Puoselėji jį, prižiūri, padedi jam augti. Ir vieną dieną jis sukrauna pumpurus, išsiskleidžia. Ir žiedai yra tokie gražūs, tokie nuostabūs. Tiesiog kartais išsigąsti pagalvojęs, kad šis vaikas būtų likęs institucijoje. Koks jis gabus, koks talentingas, koks jis gražus.