Pokalbiai su įvaikintu ar globojamu vaiku

Įtėviai E. ir F.:

Auginame mergaitę, kuriai netrukus sukaks 6 metukai. Ji pas mus nuo beveik pusantrų metų, bet dar nežino, kad yra įvaikinta. Ji bendrauja su kita įvaikinta mergaite iš kitos šeimos, kuri žino, kad yra įvaikinta, ir jos pasikalba. Bet ji niekada tiesiai neklausė „ar tu mane pagimdei?“ Ji pati klausia, bet pati tarsi atsako: „jūs mane pagimdėte“. Ir nėra ką daugiau sakyti. Enciklopedijoje ji pamatė, kaip gimsta vaikai, viską – nuo… iki… Atsivertė tą būtent vietą ir prašė skaityti. Mes tikrai ruošiamės jai papasakoti kažkaip švelniai, kaip pavyks. Taip pokalbiai klostosi, kad nėra kaip pasisodinus aiškinti, kad tu įvaikinta. Intuicija kužda, kad reikia sulaukti kažkokio švelnesnio momento. Bet mes tikrai pasakysime.

Įmotė R.:

Gal vyresnis vaikas kažkaip labiau reaguoja [sužinojęs, jog yra įvaikintas]. Bet mano berniukas [beveik 5 metų] visai nesureagavo. Jis žino, kad yra gimęs iš kitos mamytės pilvelio. Bet kartais pamiršta, ir man sako: „tu mane pagimdei“. O aš sakau: „ne, tave kita mamytė pagimdė“. Ir tokio amžiaus vaikas šią žinią priima be jokių emocijų, lygiai taip, kaip lietus lyja ar nelyja.

Įmotė J.:

Mūsų mergaitė (4 metų) mūsų klausia, kokiu keliu ji pas mus atėjo. Ji žino, kad mes susipažinome ligoninėje. Ir ji atsimena šį tą. Ji sako: „mama ir tėtis mane ligoninėje rado“. Apie vaikų namus mergaitė niekada nekalbėjo, iki kol kartą nepažiūrėjome laidos apie vaikų namus. Ji žiūrėjo, žiūrėjo ir pasakė: „aš buvau tokiuose namuose“. Ir mes atsakėme: „taip, tu buvai tokiuose namuose“. Taigi, tiek, kiek ji klausia, tiek tiesos gauna.

Įmotė J.:

Kartą pas mus atvažiavo mano mama (vaikui – močiutė). Ir mergaitė (4 metų) klausia: „močiute, kokia tavo pavardė?“ Močiutė pasakė savo pavardę. Mergaitė sako „tavo ne tokia kaip mamos“. Močiutė tai patvirtino ir dar pasakė savo mergautinę pavardę. Mergaitė klausia: „ar pas mane tokia pat pavardė, kaip tavo?“ Močiutė sako: „ne“. Močiutė jai pasako jos pirmąją pavardę. Po to mergaitė mums su vyru sako: „mama, aš žinau savo kitą pavardę“. „Na, ir kokia ta tavo kita pavardė?“ Mergaitė pasako. Sužinojome, kad jai močiutė pasakė. Dabar jau keletą mėnesių mergaitė šia tema nebekalba. Dabar klausia kitokių klausimų. Sako: „mama, kai aš buvau maža, ar tu vežiojai mane su vežimėliu?“ Atsakau: „ne, aš tavęs nevežiojau su vežimėliu, nes kai mes tave pasiėmėme, tu jau buvai tokia didelė, kad vežimėlio mes jau nebepirkome“. Mergaitė sako, „bet gal mane kažkas vežiojo?“ Sakau „gal kas nors ir vežiojo, bet aš nežinau“. Mūsų dukra dar turi metais jaunesnę biologinę seserį ir mažą broliuką, bet apie ją mes jai dar nepasakojome, nes būtų sunku tai pateikti vaikui suprantamai.