Ištrauka iš V. Maioli-Sanese knygos “Prašau, duokite man gerti”

Klausimas. Mano vaikas nuolat prašo jam nupirkti žaislų ir aš bijau, kad kai jis užaugs, prašys dalykų, kurių mes negalėsime išpildyti.

Atsakymas. Viena iš įprastinių tėvų klaidų – tai manymas, kad santykyje su vaikais, reikia sugebėti išpildyti visus jų poreikius. Taigi kaip tuo metu elgiasi vaikas? Jis atsako į tą įvaizdį, kurį tėvai suprojektuoja, ir prašo dar daugiau. Jeigu mūsų gero tėvo įvaizdis sutampa su gebėjimu atsakyti į vaiko poreikius, kokia bus vaiko užduotis? Kuo daugiau turėti poreikių ir kuo daugiau prašyti. Vaikas prašo, nes kažko nori, ir yra gerai, kad jis turi norų ir nebijo jų išreikšti. Bet taip pat labai svarbu, kad tėvai suvoktų ir padėtų jam išgyventi “ne” dramą. Nes “ne” yra būtinas, vaikas gali augti tėvų “ne”dėka. Dažnai vaikai prašydami siekia išprovokuoti tėvus, ir ypač tuos, kurie nesugeba pasakyti “ne”, iškelti problemų. Iš tikrųjų vaikų pagrindinis poreikis yra būti saugiems, kai tėvai priima sprendimus. Tikra problema yra: “Kas nusprendžia?”Dažnai dėl savo poreikio sprendžia pats vaikas. Čia ir yra pagrindinė mūsų, kaip tėvų, drama. Vaikas nėra pajėgus spręsti. Spręsti turi tėvai. Vaikas klausia ir yra teisinga, kad jis klausia, nes tai yra ženklas, kad jis domisi, kad yra smalsus, pagaliau, kad jis pasitiki. Mes turime savęs klausti, ar yra teisinga pasakyti visada “taip” arba “ne”. Tuo klausimu aš tikrai esu paradoksali, nes nežinau, kas yra geriau. Vaikai yra skirtingi ir vienam reikia daugiau “taip”, kitam – daugiau “ne”. Pravartu, kad tiesiog žiūrėtumėme į mūsų vaiką ir stengtumėmės suprasti, koks jis yra. Teisingas yra vienas dalykas: kad sprendimo galią turi tėvai. Kaip mes atsakome į vaiko poreikius priklauso nuo daugelio veiksnių: kokie santykiai buvo su mūsų tėvais, kaip mes patys “išsisukdavome”, kai mums kažko reikėdavo ir t.t. Sunku pasakyti, kad tai, kaip mes elgiamės yra tikrai teisinga, objektyviai teisinga. Bet esu tikra dėl vieno dalyko: tėvai yra tie, kurie veda.

Klausimas. O jeigu klysta?

Atsakymas. Vienas iš šių susitikimų tikslų yra tas, kad  čia mokotės būti tėvais, kurie nebijotų klysti. Tėvai yra pirmiausia asmenys (tai yra pats geriausias tėvų apibrėžimas), o asmuo yra tas, kuris klysta. Tai yra labai svarbu. Nes mūsų santykio su vaiku tikslas nėra nedaryti klaidų, bet kad mūsų vaikas augtų gerai. O tai nepriklauso nuo fakto, ar mes klystame, ar ne, bet priklauso, kaip mes traktuojame klaidą ir galimybę klysti.

Klausimas. Visi klysta, tad ar negeriau iš anksto geriau suvokti kai kurias problemas, kad išvengtume klaidų?

Atsakymas. Teoriškai tai yra įmanoma ir tai būtų galima įgyvendinti, jei tėvai būtų profesionalai (ugdytojai). Aišku, kad tėvai ugdo, bet nėra profesionalai. Tai, kas padeda augti vaikui, tai yra jūsų santykis su vaiku ir jis skiriasi nuo santykio, kurį gali sukurti profesionalas. Tame santykyje pirmiausia yra supratimas, kas jums yra vaikas, kas jums yra jūsų žmona, kas jums yra gyvenimas, realybė, kaip jūs iš esmės vertinate tai ką, darote, kaip traktuojate savo gyvenimą. Tai būtent ir išlieka, tai yra daugiausia perduodama. Kitaip tariant, vaikas nėra individas, jis nėra autonomiškas, jis neatsirado vienas ir neauga pagal savo taisykles, tokiu būdu, kad tėvų užduotis lieka tik jam suteikti sąlygas, kad jis tinkamai vystytųsi. Asmuo, tas vaikas, auga tik dėl to, kad yra santykyje, tik tas santykis, santykiai ji augina. Vaikas santykyje įgauna savo tapatumą. Būtent per tai, kaip jūs į jį žiūrite, kas jis jums yra, jis mokosi suvokti, kas jis yra, suvokia savo privalumus ir trūkumus, savo gebėjimus.