Giancarlo Cesana pasidalijimas patirtimi asociacijos Famiglie per l‘Accoglienza (Priimančios šeimos) susitikime Bergame, Italijoje

Aš buvau paėmęs globoti du vaikus: pirma vieną, po to kitą. Ne tai, kad jie darė ar daro tai, ko noriu aš, bet dėl atsakomybės negaliu jų daugiau palikti. Ta prasme, kad esminis globos aspektas yra tas, jog priimi kažką, kas – ne visai – nebebus tavo, bet kas nėra tavo jau nuo pradžios.

Taip pat ir mūsų vaikai jau nuo pradžios nėra mūsų, bet globos patirtyje tai yra dar aiškiau, nes nėra net miglotos užuominos į tai, kas gali būti prigimtinis priklausymas. Globos patirtis moko, ypač mus, ką reiškia mylėti globojamus vaikus, mūsų tikrus vaikus, žmoną. Ką reiškia mylėti namų kasdienybėje; ką egzistenciškai reiškia žodis „gailestingumas“.

Meilė arba yra namuose, jausmų kasdienybėje, arba ji visiškai neegzistuoja. Jėzus sakė: jei nebūsite ištikimi mažuose dalykuose, nebūsite ištikimi ir dideliuose dalykuose. Jei nesi ištikimas savo žmonai, negali būti ištikimas ir partijos idealams, nebent naudos dėlei, tai yra, kai iš tikrųjų tau visai nerūpi idealas.

Patirtis su dviem vaikais, kurie atėjo į mano namus (jie atvyko mano žmonos iniciatyva; pamenu, kad jai pasakiau: „Jei tu esi įsitikinusi, padarykime tai!“), – tai buvo meilė, kuri, kaip rašo kunigas L.Giussani laiške Brolijai, mus praplečia, kadangi patikrino po truputį mus visus: pirmiausia mane, po to vaikus, kurie, kaip ir aš, nebuvo nusprendę tai daryti.

Pirmasis iš dviejų vaikų sušildė raktus žiebtuvėliu, nuėjo pas mokyklos direktorių ir, paduodamas jam raktus, pasakė: „Aš juos suradau“. Direktorius paėmė raktus į ranką, nusidegino ir buvo nuvežtas į greitosios pagalbos ligoninę. Tuo tarpu antrasis vogdavo net mūsų namuose. Globos patirtis yra patirtis kažko, kas nenumatyta tavo planuose, kas tiesiog įeina į tavo namus. Aš dėkingas savo žmonai, kad ji man suteikė progą išgyventi šią patirtį, nes tai mane privertė savęs paklausti, ką reiškia mylėti namuose. Esmė yra ta pati: priimti kitą tokį, koks jis yra.

Iššūkis, slypintis ugdymo procese, ne visai yra faktas, kad kitas yra atiduodamas globoti man, bet faktas, kad mes atiduodame save globoti kitam, tai yra tai, ką mes galvojame ir manome esant tikra mūsų gyvenime, patikime kitam. Globa yra pripažinimas, kad didžiausia meilė, kuria gali parodyti kito žmogau atžvilgiu, yra ugdymas, tai yra perdavimas savo gyvenimo prasmės; kaip rašė kunigas Giussani: „Nenoriu jūsų įtikinti tuo, ką aš galvoju, bet noriu perduoti jums metodą, kad jūs galėtumėte patikrinti tai, ką aš sakau ir ką sako jums visi kiti“. Ugdymas yra tiesiog pasitikėjimas laisve, bet kad galėtum tai padaryti, reikia mylėti: pripažinti, kad kitas visiškai įėjo į tavo gyvenimą, kaip paslapties, dėl kurios gyvenimas yra sukurtas, ženklas. Meilėje nėra ribų.

Pirmą vaiką, atėjusį pas mus į namus, palenkiau į savo pusę iš karto. Visi jam liepdavo nerūkyti, o kai buvome susėdę prie stalo ir kai baigėme valgyti, jo paklausiau: „Tu rūkai?“ – „Taip.“ – „Tai pavaišink mane cigarete.“ Žmogus yra toks, koks yra, ir reikia pradėti nuo to, koks jis yra, priimti jį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes matome jį savo sumanytame pakeitimo projekte, žinoma, nereikia pamiršti, kad turime pasikeisti mes ir jis. Išeities taškas yra priėmimas, o ne apskaičiavimai, daromi galvojant apie ateitį. Dėl to globos patirtyje išeities taškas yra ne tai, kad aš tave turėsiu palikti, bet kad tave priimu. Tai yra tas pats dalykas, kuris atsitinka ir su mano nuosavais vaikais: kad tikrai mylėtumėm kitą, turime suvokti, kad mes esame mylimi; kad priimtumėm kitą, kuriam gal „ne viskas tvarkoje“, reikia aiškiai ir sąmoningai suprasti, kad ir mums „ne viskas tvarkoje“! Mes turime poreikį!

Nesavanaudiškumas, kurio reikia globos atveju, yra nesavanaudiškumas, kurio reikia su mūsų pačių vaikais ir su žmona, su savo draugais: tai meilės judesys, kurio metu yra pripažįstama kito žmogaus vertė mūsų gyvenime.