Giorgio Vittadini, Subsidiarumo fondo įkūrėjas ir pirmininkas, 2020 m. kovo 20 d. (http://www.vita.it/it/article/2020/03/20/vittadini-quello-che-sto-imparando-dal-coronavirus/154576/)
-//-
O paskui atėjo vis artimesnių žmonių sielvartas. Aš irgi esu iš tų, kurie darė viską, kad sumenkintų koronaviruso grėsmę. “Tai šiek tiek rimčiau nei gripas”, kartojau sau pačiam ir draugams. Man tai atrodė kolektyvinė beprotybė, negalėjo būti racionaliomis priemonės, parklupdančios ant kelių tautą, kuri jau turi sunkumų, ekonomiką, kuri jau patiria recesiją. Net ir bjauriausias gripas praeina, nepameskime galvos ir toliau gyvenkime savo gyvenimus. Kaip visada..
Būdamas statistiku, skaičiavau mirusiuosius, juos lyginau su neeiliniu mirčių nuo gripo skaičiumi prieš trejus metus ir su tais, kurie miršta kasmet nuo infekcijų ligoninėse. Maniau, kad tai, kas sakoma, yra apgaulė, žiniasklaidos išpūstas burbulas.
Sunku sutikti keistis, keisti nuomonę ir keisti gyvenimą. Siekiant to išvengti, galima slėptis ir pretekstu pagrįstuose ginčuose, nusistovėjusiuose įsitikinimuose (galbūt ir patogaus gyvenimo dėka), ir galima netgi mosuoti šventais principais.
Klauzūros laikotarpiu, kurį pradžioje išgyvenau labiau kaip kalėjimą, turėjau daug laiko skirti paskaitoms internetu: daugybė valandų prieš kompiuterį, kai dariau įrašus, o priešais mane nieko nebuvo, ir turėdavau pradėti vis iš naujo, kiekvieną kartą suklydęs.
Palaipsniui bėgant dienoms, tikrovė darėsi vis aiškesnė. Tolumoje palikti balsai priartėjo. Ir negalėjau jų neklausyti, sutelkęs dėmesį. Užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičiai augo. Nerimas darėsi milžiniškas. Nebeveikė mirčių buhalterija, į kurią žvelgiau pagal kaštų/naudos kriterijų.
Atsakinėjimas į studentų klausimus forume, bendravimas su jais, vykimas į universitetą į diplominių darbų gynimą, tolesnis tyrimų vykdymas, tolesnis kultūrinių iniciatyvų kūrimas tam tikrą akimirką liovėsi būti bandymu laikyti atokiai baimę ir skausmą, greitai užsigydyti žaizdas ir pradėjo tapti mano menkučiu indėliu, būdu pasakyti “aš egzistuoju”, “esu čia”. Tuo pat metu likdavau sužavėtas to, ką darė ir daro tiek daug gydytojų ir slaugytojų. Per esminę ir varganą formą vėl išvydau gilias daugybės draugysčių ištakas.
Po to pradėjo sirgti draugai ir giminaičiai kai kurių žmonių, kuriuos pažinojau tiesiogiai. Apgultis darėsi vis primygtinesnė. Klausiausi gydytojų ir slaugytojų pasakojimo, ir liga mano akyse tapo tuo, kuo yra – agresija gyvybės atžvilgiu: laipsniškas gebėjimo kvėpuoti praradimas, dusimo jausmas, atsiskyrimas nuo giminaičių, mirtis vienatvėje.
Po to atėjo eilė sielvartui draugų, kurie negalėjo palydėti savo artimųjų į kapines arba kurie galėjo melstis kartu su kitais už mirusį šeimos narį tik per skype už tūkstančių kilometrų. Ir tada atėjo taip pat ir vieno brangaus draugo netektis.
Niekas nežino, kas mūsų laukia ateityje, net ir artimoje. Žiūrėti tikrovei į akis, kaip sakė ir kartojo kun. Julián Carrón, man dabar reiškia susitaikyti, jog nežinau, nesuprantu, jog man reikia mokytis iš to, kas atsitinka.
Aš irgi, kaip daugelis pradėjo daryti šiomis dienomis, bandau fiksuoti tai, ką išmokstu. Pavyzdžiui, pasikeitė žodžių skambesys. Tų, kuriuos jau žinojau, ir tų, kuriuos girdžiu šiomis dienomis.
Žodžiai, kuriuos save pagaunu dažnai rašant, kaip “vienintelis ir nepakartojamas žmogus“, šiandien mane išjudina viduje ir verčia mane maldauti, kad nė vienas ligonis nebūtų paliktas be respiratoriaus. Ir jeigu, kaip atsitiko prieš keletą dienų, išgirstu gydytoją, plušantį tranšėjoje, kuris neapsiriboja pasakymu: “tai mano pareiga“, bet ir priduria: “padariau šį darbą, nes myliu žmones, mano pacientai yra kaip mano broliai”, tuomet suprantu, kiek kelio dar turiu nueiti.
Beje, kalbant apie žodžius, kiek diskusijų pasirodo esančios paremtos pretekstu. Ne todėl, kad nereikia kritikuoti, bet todėl, kad nebegalima daugiau nuolaidžiauti paviršutiniškumui, argumentų trūkumui, nelojalumui, nerimtam požiūriui “į šį reikalą”. Ir iš tiesų tonas tų, kurie yra visažiniai, erzina dar labiau nei įprastai. Žodžiai kaip “pilietinis jausmas”, “pagarba”, “institucijos” šiuo momentu netikėtai prarado savo retorinį akcentą. Ir aš to nesitikėjau.
Kaip ir niekada nebūčiau tikėjęsis, kad izoliacija galės tapti ypatinga socialumo forma; kad tiek daug žmonių, priverstų žvelgti į veidą sau patiems, galės atrasti kitus; kad daug žmonių galės patirti kitokią laisvės formą nei ta, kurią jie žinojo ir kurios neriboja atsakomybė. Ypač nesitikėjau, kad tiek daug žmonių šiandien bus pasirengę atiduoti gyvybę, laiką, pinigus kitiems.
Visi savęs klausiame, ar ši situacija mus pavers geresniais žmonėmis. Aš nežinau atsakymo. Žinau tik tai, kad vėl pakiltume iš šios nelaimės, mūsų asmeninis pasikeitimas ir pasikeitimas žmonių santykiuose yra privalomas kelias.
Tekstą vertė „Comunione e Liberazione“ bendruomenė Lietuvoje
