SOTAS: kad jausčiausi laimingas, mano gyvenimas turi kam nors rūpėti

2014-01-08
Rubrikose: Sankirtos  Šeima ir ugdymas » Šeima ir santuoka
„>

Všį SOTAS (Socialinės tarnystės savanoriai) – nevyriausybinė organizacija, siekianti padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms ir vaikams, ypač didelį dėmesį skiriant vaikų ir suaugusiųjų ugdymui. Jos veikla grindžiama krikščioniškomis vertybėmis. SOTAS organizuoja mokymus būsimiems įtėviams ir globėjams, vėliau konsultuoja juos šiems susidūrus su įvairiomis problemomis, taip pat bando juos suburti į savipagalbos grupes. Ši organizacija taip pat teikia pagalbą vadinamosioms rizikos šeimoms, jų vaikai lanko organizacijos įkurtą dienos centrą. Plačiau apie savo veiklą VšĮ SOTAS, savo pastebėjimais ir atradimais dalijasi socialinė darbuotoja Nijolė Giknienė ir psichologas Andrius Atas, kurie žavi savo užsidegimu, meile ir tikėjimu žmonėmis bei pozityviu ir viltingu požiūriu į  žmonių tarpusavio santykius ir bendrystę.

Papasakokite apie jums aktualiausią veiklą VšĮ SOTAS ir kuo labiausiai gyvenate šiuo metu.

Nijolė. Mūsų organizacija įkurta 2002 m. kelių bičiulių iniciatyva. Nuo 2004-ųjų pradėti įtėvių ir globėjų mokymai pagal SOTE sukurtą programą. Tuo metu Lietuvoje nebuvo vienos bendros programos, finansavimo ieškojome rašydami projektus. Norėjome dirbti šioje srityje, matėme tame prasmę bei norėjome kaupti patirtį. 2007 m. Lietuvoje buvo įsigyta globėjų ir įtėvių rengimo programos PRIDE licenzija. 2008 m. Lietuvoje norinčios įvaikinti ir globoti šeimos buvo pradėtos ruošti pagal šią programą. Nuo 2012 m. programa vadinasi GIMK (Globėjų ir įtėvių konsultavimas). Dirbti pagal šią programą esame parengti ir mes.

Rengiant įtėvius ir globėjus nuo 2004-ųjų iki 2008 m.mūsų organizacijoje buvo sukaupta gana didelė patirtis, ir vienas mūsų įrankių, būdų, metodų, kuriuos naudojame – globėjų ir įtėvių savipagalbos grupės, pasiūlytos mūsų kolegų italų, su kuriais mes jau seniai bendradarbiaujame. Į savipagalbos grupes kviečiami mokymus baigę įtėviai ir globėjai, kur jie susitinka kartą per pusantro mėnesio ir dalijasi savo gyvenimo džiaugsmais, vargais, sunkumais. Taigi tas dalijimasis patirtimi ir yra vienų kitiems pagalba. Kai šeimai iškyla sunkumų globojamam ar įvaikintam vaikui atėjus į šeimą, veiksmingiausios yra būtent savipagalbos grupės ir konsultacijos. Kita vertus, tai labai praturtina mus pačius ir mes patys augame  kaip žmonės.

Siekdami „jautrinti“ visuomenę ir skatinti globą šeimoje jau keletą metų važinėjame po Lietuvą ir susitinkame su globėjais, vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojais bei visais besidominčiais vaiko globa. Jie dalijasi savo patirtimi, mes – savo. Sužinojome, kad globėjams labai reikia jų darbo prasmės suvokimo, jiems patiems reikia pagalbos. Taigi, norėdami, kad būtų uždaryti globos namai, mes turime padėti globėjams, kad šie jaustųsi laimingi, kad jaustų, jog atlieka prasmingą darbą, kurį vertina visuomenė, ir tuomet galbūt atsirastų daugiau norinčių sekti jais. Tuo tarpu dažniausiai žiniasklaidoje pateikiami netinkamos globos atvejai, o aplinkiniai mato liūdnus, įsitempusius globėjus, kurie, iškilus sunkumams, nesulaukia pagalbos. Tad maža vilties, kad žmonės jais seks. Todėl mūsų sprendimas buvo padėti globėjams telktis patiems, nelaukti, kol valstybė atras pinigų. Juk galima patiems nusipirkti arbatos, sausainių ir drauge susirinkus dalintis savo sunkumais bei pasiekimais, palaikyti vieni kitus, tačiau kažkas juos pirmą kartą turi suburti. Tai ir darome važinėdami po Lietuvą, skatiname globėjus burtis ir palaikyti vieniems kitus.

Kaip organizuojami įtėvių ir globėjų mokymai, kokia jų prasmė?

„>

Nijolė. Būsimus įtėvius ir globėjus į mokymus nukreipia Vilniaus m. savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Mūsų organizuojamų mokymų metu grupėje būna apie dešimt šeimų, mokymai trunka apie tris mėnesius. Po to mes rašome išvadą apie dalyvių pasirengimą įvaikinti arba globoti. Beje, globėjams, kurie yra labai artimi giminaičiai – t. y. seneliai, broliai arba seserys – dalyvauti mokymuose nereikia, tačiau mes vaiko teisių apsaugos darbuotojų prašome, kad mokymus jie pasiūlytų visiems, nes vėliau, iškilus sunkumams, mokymų metu įgyta patirtis gali padėti. Kartais žmonėms atrodo, kad auginti svetimą  vaiką yra tas pats, kaip ir savo.  Tačiau tai visiškai skirtingi dalykai, nes turi „apkabinti“ ne tik svetimą vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra, bet ir jo tėvus, kas yra sunkiausia. Jei mes atmetame vaiko tėvus, jam atrodo, kad ir jis yra blogas. Jei kalbame apie biologinius tėvus blogai, formuojame žemą šių vaikų savivertę ir išties pastarieji gali nueti tais pačiais keliais kaip ir jų tėvai. Būtina rasti gerų žodžių apie juos, įžvelgti bent vieną gerą jų bruožą. Tai galėtų būti netgi gražios akys. Tačiau neretai pasitaiko, kad norintys tapti įtėviais ar globėjais, to neįstengia padaryti.

Tačiau į mus kreipiasi ir daug būsimų globėjų bei įtėvių, kurie turi „meilės perteklių“, gebantys apkabinti ne tik vaiką, bet ir jo biologinius tėvus, jo praeitį, jo istoriją. Ir tada vaikas turi jėgų augti su visomis netektimis ir žaizdomis, turi jėgų su visu tuo visaverčiai gyventi – pozityviai matyti ateitį. Tai yra stebuklas, dėl kurio mes ir dirbame. Tokius  žmones mes vadiname dvasiniu elitu.

Kaip žinoma, kasmet tėvų globos netenka apie 2000 vaikų. Ką manote apie tai?

Andrius. Man išties norėtųsi pakalbėti apie tai, kaip taip gali būti, kad taikos metu vaikai netenka savo tėvų. Kokios to priežastys? Yra netgi atsiradęs naujas terminas „socialiniai našlaičiai“. Vaikai  turi gyvus biologinius tėvus, bet iš tiesų realiai jų kaip ir neturi. Pagrindinė to priežastis – katastrofiška visuomenės alkoholizacija. Taigi vaikai į globos namus dažniausiai patenka dėl tėvų alkoholizmo ir socialinių įgūdžių stokos.

Taip pat galima teigti,  kad Lietuvoje nėra veiksmingų ir prieinamų paslaugų šeimai. Mokamų paslaugų – konsultacijų, galima nesunkiai susirasti, tačiau pagalbos šeimai sistema mūsų šalyje yra orientuota labai įdomiai – taip, kad padėti yra labai sunku arba net neįmanoma. Tai yra Lietuvoje tarnybos, įstaigos orientuojasi į proceso „uodegą“, kai įvyksta išties kas nors labai rimta. Tuo tarpu kai pirmą kartą nutinka įvykis, rodantis, jog šeimai reikia pagalbos, niekas tuo neužsiima, niekas nesikiša. Dėl to pinigai, kuriuos valstybė skiria šiai problematikai, panaudojami netikslingai. Taigi, vaikų, netekusių tėvų globos, problema turi tam tikras priežastis, su kuriomis reikėtų dirbti. O globa arba įvaikinimas vis dėlto taip pat yra labiau orientuoti į reiškinio pasekmes.

Kai iš socialinių darbuotojų tikimasi, kad  jie keletą kartų apsilankę rizikos šeimoje padarys stebuklą, yra nerealu. O veiksminga yra prevencija. Pavyzdžiui, minėtos savipagalbos grupės pagal konkrečią problematiką, pasaulyje yra vienas efektyviausių ir pigiausių būdų teikti vieni kitiems pagalbą.

Ar išties Lietuvoje nesama jokių sėkmingos pagalbos rizikos grupės šeimoms pavyzdžių?

Nijolė. Lietuvoje yra  buvę labai gerų pavyzdžių. Vienas iš jų, kai šeimoje, kurioje augo šeši vaikai, buvo ruošiamasi laikinai atskirti juos nuo tėvų,  nes vaikai buvo apleisti, nelankė mokyklos ir t. t. Šeima gyveno vagonėlyje. Ir kas buvo padaryta? Buvo sudaryta komanda: policininkas, seniūnijos atstovas, socialinis darbuotojas, gydytojas, mokyklos atstovas. Ir ši penkių žmonių komanda tėvų paklausė, ar jie nori, kad jų vaikai augtų šeimoje. Šiems atsakius teigiamai, buvo nutarta kartą per mėnesį šeimą aplankyti, esant reikalui jiems padėti. Vaikų tėvus labai sujaudino tai, kad jų gyvenimas kažkam rūpi. Kad net penki labai svarbūs asmenys pas juos atvažiuoja ir nuoširdžiai nori padėti. Ir jie pradėjo stengtis. Taigi, šie žmonės įvardijo, kad jiems padėjo tai, jog jų gyvenimas, jie patys buvo pripažinti kaip reikšmingi. Štai tokia  metodika mes ir vadovaujamės SOTAS organizacijoje – kad dėmesio centre yra žmogus ir mes veikiame drauge su juo. Vieną žingsnį žengiame mes, o po to skatiname žengti jį.

Papasakokite apie šią metodiką ir savo patirtis vadovaujantis ja plačiau.

Nijolė. Mes dirbame ne tik su įtėviais, globėjais, bet ir su rizikos šeimomis. Kadangi  rašome daug įvairių projektų, vienas iš jų buvo pagalba šeimoms, kurios gyvena aplink mus, kad iš jų neatimtų vaikų ir šie napatektų į globos namus. Taigi kai kurie vaikai lankė mūsų dienos centrą. O mūsų darbo metodo pagrindinis principas, kuris mums labiausiai padeda – tai pozityvumas. Mes neieškome, ko šeimai trūksta ir ko ji negali, o pirmiausia stengiamės sukurti tokią erdvę, kurioje galėtų gimti santykis. Ir tik sukūrę santykį, pradedame pagalbos procesą. Taigi, mes stengiamės atrasti tose šeimose ir žmonėse, kas yra gera, stipru ir sveika, nes kiekvienas žmogus kažką turi. Ir nuo to reikia pradėti. Kai  mes  tą parodome šiems žmonėsm, juos tai labai padrąsina, suteikia jėgų, pakelia jų savivertę ir jie atranda jėgų patys gyventi. Mūsų tikslas  ir yra įgalinti žmones, kad jie gebėtų patys gyventi, o ne su mumis visą gyvenimą. Mes galvojome, kad jei žmogus atėjo į šią žemę, jam duota viskas. Jis kaip obuolio sėkla, kurioje yra visa, kad ji taptų obelimi. Taigi mes, suaugę žmonės, turime padėti tam žmogui išsiskleisti. Turime globoti vieni kitus.

„>

Andrius. Iš tiesų SOTO metodas nėra „iš lubų“, o remiasi Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra ir efektyvus, ir labai įdomus, o taip  pat leidžiantis „kvėpuoti“ bei nepervargti pačiam darbuotojui. Taigi, šio metodo esmė yra ta, kad rizikos grupei priklausantys žmonės ne tiek negali gyventi kaip dauguma,  kiek nenori to daryti, nes nemato prasmės. Jei tu galvoji, kad esi „šiukšlė“, blogesnis nei kiti ir iš tavęs nieko nebus, ir užaugęs patiri nesėkmių, imi galvoti, kad iš tiesų esi blogas ir tau neverta nieko daryti. Taigi mūsų metodo įdomioji pusė yra tai, kad eini į šeimą su nuostata, jog kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kartais aš sau galvodavau: tyčia eisiu ir pažiūrėsiu, ar tas žmogus iš tiesų turi kažką gero, ar čia yra tik krikščionių moralistų „blefas“. Taigi nueini ir žiūri, ką tas žmogus turi. O, pasirodo, jis turi daug ką. Yra vidinis turtas, potencialas, kuris laukia, kada bus atskleistas. Tu matai, kad tie žmonės žmogiškąja prasme taip pat turi tau ką duoti. Pavyzdžiui, pasakoja, kaip jie sprendžia problemas su vaikais, ir tada galvoji, kad tai gera idėja. Mes ateiname ne kaip uniformuoti funkcionieriai, kurie dirba iki penkių. Mes ateiname, nes mums tas žmogus įdomus. Ir kai jis sako, jog turi tam tikrą problemą, mes sėdime drauge su juo ir dalijamės, kaip tokią problemą sprendžiame patys. Ir kai žmogus išgirsta, kaip specialistas pradeda pasakoti apie savo asmenines problemas, jis pasijunta reikšmingas ir pripažintas. O kai ateini pas jį kitą kartą, jis jau pasiūlo arbatos. Nes kai išauga žmogaus orumas, jis pradeda norėti duoti. Taip vyksta žmonių įgalinimas. O ne vien kažkokių materialių dalykų davimu.

Nijolė. Mes negalime pasakyti žmogui, kaip jis privalo gyventi. Nes kiekvienas žmogus gyvena unikalų gyvenimą. Bet dėl to, kad jis yra įtrauktas į rizikos grupės šeimų sąrašą, valstybės atstovai galvoja, kad gali nurodyti, kad turi būti taip ir taip. Ir jeigu taip nėra, tai yra blogai. O aš einu pas tuos žmones, nes mane iš tikrųjų domina jų gyvenimas, man jie yra svarbūs. Mes ateiname pasidalinti. Jie nori gyventi taip, kaip ir visi kiti. Jie stengiasi būti normali šeima, ir jeigu jiems nepavyksta atitikti tų standartų, kuriuos mes jiems tiesiog primetame, dar nereiškia, kad jie yra kažkuo blogesni nei mes. Aš nevertinu žmogaus pagal tai, ką jis turi. Man svarbu, kiek atsiskleidžia jo žmogiškumas. Bet kad jis atsiskleistų, turiu su tuo žmogumi užmegzti ryšį.

Mes vedame socialiniams, vaikų teisų apsaugos darbuotojams mokymus, kaip dirbti su šeima. Ir sakome, įsivaizduokite – ateitų į jūsų namus socialinis darbuotojas neįspėjęs, bet kurią dieną – ką jis rastų? Ar išties visada būtų švaru, tvarkinga ir visko pilna? Ir paaiškėjo, kad tada tik pirmąkart šie darbuotojai apie tai susimąstė.

Tad kaip mes vieni su kitais elgiamės? Ar kitą žmogų laikome tokiu pat žmogumi? O jeigu nelaikome, kodėl tikimės, kad jis norės keistis pagal mūsų siūlomą pavyzdį? Juk mes keičiamės tik tada, kai pasijuntame saugūs ir mylimi.

Kodėl reikalingi mokymai įtėviams ir globėjams? Esama nuomonės, kad reikia atverti globos namus ir duoti vaikus visiems, kurie nori. Bet vaikas iš tiesų atsigauna tik tada, kai patenka į šeimą, kuri turi tą meilės perteklių, kuri savo aplinkoje turi daug saugių ryšių, ir kuri galės tą vaiką, netekusį tėvų globos išgydyti, jam padėti eiti savo gyvenimo keliu nepaisant visų netekčių.

Grįžkime prie įvaikinimo ir globos temos. Kokie motyvai skatina žmones tai daryti?

Andrius. Motyvų esama įvairių. Lietuviai turi labai didelį meilės, šilumos potencialą, tačiau kartais nori įsivaikinti ar globoti vaiką ir dėl „moralistinių“ paskatų, kas nėra gerai. Pavyzdžiui, dažnai raginama globti vaiką, taip esą darant gerą darbą. Ypač prieš Kalėdas žmonės turi stiprų poreikį pasijusti geri. Ir tada į jų gyvenimą būtinai turi ateiti vaikas, tačiau kas iš to išeis, žmonės prieš Kalėdas nesusimąsto. Tuo rūpinasi tik po Kalėdų. Tada pamato, kad auginti gyvą žmogų vis dėlto yra sunku ir nusprendžia jį gąžinti į globos namus. Tad gink Dieve nuo tokios motyvacijos. Reikėtų didelėmis raidėmis užrašyti, kad su norais būti geriems, geriau prie vaikų nesiartinti.

Tačiau esama ir kitokios motyvacijos, kuri mane labai džiugina. Kai žmonės tai daro iš pašaukimo. Vienas globėjas, paklaustas, kodėl jis ėmėsi globoti, atsakė, jog jam kažko trūko. Tačiau tai nereiškia, jog jis norėjo kažką gauti – jam trūko dalinimosi tuo, ką jis turi – gyvenimu, namais, savo patirtimi. Dirbdami su globėjais ir įtėviais mes pastebime, kad vaiko atėjimas į šeimą jai labai padeda augti, nors kelia ir tam tikrus iššūkius. Ir apskritai vaikai žmogaus gyvenime yra tie mokytojai, dėl kurių mes dar linkę keistis. Kai susiduriame su maža būtybe, kurią mylime, dėl jos mes atrandame savyje potencialą, gebėjimus, galimybes, dėl kurių išauga mūsų asmenybė. Per tai mes išmokstame tikrovės, realybės pamokų. Kad ir tai, jog vaiko auginimas nėra jo sukontroliavimas. O galvodami priešingai, Lietuvos tėvai nuo tos idėjos labai kenčia. Nes yra manoma, kad jei tu nekontroliuoji vaiko, reiškia nekontroliuoji ir situacijos ir dėl to esi nevykęs kaip ugdytojas, tėvas ar mama.

Sutuoktiniai, negalintys susilaukti vaikų, visuomenės ir Bažnyčios yra lyg ir raginami įsivaikinti. Tačiau teko skaityti ir kitokią, vieno stačiatikių dvasininko nuomonę, kad ne visada tai yra geriausias sprendimas tiek sutuoktiniams, tiek patiems vaikams. Ką manote apie tai?

Andrius. Vien noras įsivaikinti, dėl to, kad negalima susilaukti savo vaikų, nėra kriterijus. Kartais šeima skuba kuo greičiau „užsikimšti“ savo žaizdą, pasijusti pilnavertė ir pan., nors ta netektis dar nėra išgyventa, suprasta, kodėl, pavyzdžiui, Dievas duoda tokią patirtį. Bet būna, kad šeima ateina jau išgedėjusi, įvertinusi savo patirtį.

Nijolė. Ir jų santykis sutvirtėjęs – jie neišsiskyrę dėl to, kad negali susilaukti vaikų.

Andrius. Jie pamato, kad, nepaisydami to, jie nori likti kartu, nori būti šeima ir turi daug meilės. Išties būna tokių porų, su kuriomis bendraudamas juokais pagalvoji: jeigu būčiau vaikas, norėčiau, kad jie mane patį įvaikintų. Taigi, žmonės ateina, turėdami tokį meilės perteklių, kur tu matai, jog vaikui bus gerai.

Nijolė. Jei vaiku norima kaip priemone išsigydyti savo žaizdas, yra negerai, nes vaikas to negali padaryti. Jei nutinka taip, kad vaikas neatitinka globėjų ar įvaikintojų lūkesčių –  turi mokymosi ir elgesio sunkumų, atsiranda sveikatos sutrikimų, jie pradeda jaustis blogai, galvoti, – jei būtų kitas „geresnis“ vaikas, būtų kitaip. Taigi įtėviai ir globėjai turi būti tokie, kurie norėtų pasidalinti savo gyvenimu, atverti savo namus ir apkabinti vaiką, tokį, koks jis yra, su visa jo praeitimi.

Andrius. Ir tokiu atveju, jei esame pasirengę augti patys, keistis, buvimas su tuo vaiku tampa nuotykiu.

Atrodo, kad jums neretai tenka susidurti su dilema – troškimu, kad kuo daugiau vaikų iš globos namų patektų į šeimas, bet, kita vertus, tikriausiai esama daugybės netinkamų motyvų siekiant įsivaikinti ar globoti…Ir ar nejaučiate spaudimo, kad turite kuo daugiau duoti teigiamų išvadų…

Nijolė. Na, ne visi gali globoti ar įsivaikinti. O dėl spaudimo – jo tikrai nejaučiame.

Vis dėlto ar daugiau teigiamų atsakymų duodate ar neigiamų?

Andrius. Dauguma atsakymų yra teigiami. O žmones, kurie dvejoja dėl globos ar įvaikinimo, norėčiau padrąsinti, kad jie nebijotų ateiti pas mus ir suvokti savo galimybių. Iš tiesų būna žmonių, kurie galėtų globoti, tačiau ne visą laiką.  Pavyzdžiu, tik savaitgaliais. Ir tai yra gerai.

Tačiau ar patiems vaikams tai lengva priimti, kad juos tik trumpam pasiima, o paskui vėl palieka?

Andrius. Čia yra svarbu susitarimas su vaiku. Savaitgalinė globa yra galima, kai vaikui 7 ar daugiau metų. Kai šis jau geba suvokti, kas yra laikas. Kita vertus, jeigu susitari su vaiku, kaip jūs bendrausite ir jis su tuo sutinka, yra viskas gerai. Svarbu yra vaikui nesuteikti neįgyvendinamų vilčių. Nežadėti, ko negali ištesėti. Jeigu esate žmogus, kuris galite netesėti pažadų, reikia su vaikais neprasidėti. Nes tokiu atveju vaikui trauma yra užprogramuota. O  vaiką pagloboti nors savaitgaliais yra verta dėl to, kad jis, neturėdamas šeimos, galėtų augdamas  įsitikinti, jog jis nors vienam žmogui pasaulyje yra svarbus.

Žmonės bijo globoti, nes mano, kad vaikas norės vis daugiau. Tačiau yra labai svarbu struktūruoti tą santykį, nubrėžti tam tikras ribas ir pasakyti objektyvias priežastis, kodėl yra vienaip ar kitaip. Pasakyti žmogui, kokia yra tikrovė, normalu. Tai nėra traumuojantis dalykas. Kaip tik tai padeda vaikui išmokti gyventi realybėje.

Jei žmogus gali įsipareigoti sau metus laiko bent kas dvi savaites atvažiuoti pas vaiką ir su juo kažką veikti ar jį pasiimti namo, tai vaikui gali tapti tokiu ryšiu, kuris padės jam išgyventi. Taigi čia gali būti labai vertingas dalykas, ir tą reikia aiškiai pasakyti.

Nijolė. Nes kas geriau, ar toks ryšys, ar jokio? Neretai manoma – aš įvaikinsiu arba globosiu ir turėsiu vaiką visam laikui, tuomet galėsiu jam padėti, o jei neturiu tokios galimybės, geriau vaiko neskaudinti, o tai reiškia, jis augs pažindamas tik globos namų aplinką.  Kita vertus, galintiems suteikti savaitgalinę globą taip pat reikalingas pasirengimas, mokymai – kas yra tas vaikas, koks yra jo sunkumas, kaip jis gali elgtis, kaip jam galima padėti. Kartais taip atsitinka, kad globojamas vaikas, užuot rodęs dėkingumą ima ir kažką pavagia…Tačiau tomis aplinkybėmis galbūt kitaip ir negalėjo pasielgti sužeistas vaikas…Taigi, jei jūs imatės globoti vaiką vien dėl to, kad jums dėkotų, kad jūs pasijustumėte geras, verčiau to nedaryti.

Andrius.  Manyčiau, kad vaikas turi ateiti į tavo gyvenimą, kai atrandi, jog tai tavo pašaukimas. Kad  galėsi rūpintis šiuo vaiku bent iki jo pilnametystės. Nes jei globotinis pavogė iš tavęs šimtą litų, ir tavo meilė vaikams pasibiagė, tada reikia klausti, kas tai buvo. Vadinasi, mes mylime vaiką, tol, kol nėra problemų. O vaikas iš to sužino, kad šiame pasaulyje meilė yra perkama, sąlyginė. Mes tave mylėsime su sąlyga, jei atitiksi mūsų lūkesčius. O jei būsi savimi, pas mus negyvensi. Savimi galėsi būti globos namuose. Ir jei vaikas dėl tam tikrų priežasčių yra atstumiamas, jis išsineša pamoką, kad yra „šiukšlė“, kad turi vaidinti tam tikrą vaidmenį, kad būtų priimtas. Toks ugdymas yra žalingas. Dėl to žmonės, kurie įvaikina ar globoja, o ir šiaip tėvai, savo vaikams turėtų pasakyti: aš būsiu su tavimi, kad ir kas atsitiktų.

Taigi, globa, įvaikinimas arba vaikų auginimas yra tobulėjimo kelias. Tai ypač tinka katalikams. Nes vaiko veidas, jei tikrai tikime prisikėlusiu Kristumi, yra Kristaus veidas, kuris mus kviečia atsiverti, atrasti savo potencialą ir labiau augti meilėje.

Būna atvejų, kai kartais žmonės globėjais tampa ne savo noru. Pavyzdžiui, mirus artimiesiems, jie jaučia pareigą užauginti šių vaikus…

Andrius. Vienas labiausiai padedančių tokiai šeimai dalykų yra suvokti prasmę to, kas daroma. Kodėl jie globoja tuos vaikus. Ir man yra įdomus krikščioniškas, katalikiškas požiūris: kodėl šiems žmonėms Dievas davė tokį iššūkį. Mes esame įtraukiami į gyvenimą, į tikrovę per tuos reikšmingus ryšius, per tuos vaikus, kurie „nukrenta ant galvos“.

Nijolė. Kita vertus, šiems žmonėms turėtų padėti kiti, juos pačius pagloboti. Globėjams ir įtėviams reikalinga aplinkinių aplinka ir palaikymas. Jie turi patirti džiaugsmą, pailsėti. Tėvų paliktų vaikų žaizdos yra tokios gilios, kad globėjai ar įtėviai kartais pervargsta ir ima galvoti, kam aš apskritai to ėmiausi. Taigi, kad  galėtume daryti gerus darbus, aplink mus turi būti žmonės, kuriems rūpi mūsų gyvenimas, kurie norėtų mums padėti. Tokį pavyzdį matėme mūsų pažįstamų italų šeimose. Viena šeima globoja, o dar dešimt šeimų atvažiuoja jai padėti.

Esame vieni dėl kitų. Ir žmogus, atsiradęs mūsų gyvenime, net ir su savo sunkumais, veda į kažką gražesnio ir didesnio. Mes SOTE sakome: nėra problemų, yra galimybė augti kartu. Kai jau atrodo, kad viskas baisu ir „užlūžo“ mes siūlome pagalvoti, į ką tai veda, kodėl tau tai duota. Ir tada viskas taip keičiasi. Ir pasaulis vis labiau atsiveria naujomis galimybėmis, grožiu.

Tačiau reikia kitų žmonių, kurie padėtų taip žvelgti. Vienas žmogus negali eiti gyvenimo keliu. Jam reikia palydėjimo, draugijos – ir globėjų, ir rizikos grupės šeimoms ir kiekvienam iš mūsų.

Andrius. Šiame kontekste reikia pasakyti, kad turime „kištis“ vieni į kitų gyvenimą. Gana to politkorektiškumo. Reikia kištis, reikia neduoti ramiai vieni kitiems gyventi, nes ramybė yra kapas. Žmogus turi būti gyvas.

Nijolė. Nes mano gyvenimas turi kam nors rūpėti, kad aš jausčiausi laimingas.

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/112342