Įvaikinimo ir globos patirtis

Darželis ir mokykla

Įmotė G.:

Situacija buvo tokia, kad mes buvome paėmę atostogų savo sąskaita. Reikėjo išeiti į darbą, nes buvo tam tikrų finansinių atsakomybių, ir nieko nebuvo galima pakeisti. Dėl to vaikas labai greitai, mano nuomone – per greitai (po mėnesio), išėjo į darželį. Bet darželyje mergaitė (2 m. 5 mėn.) puikiai adaptavosi. Iš pat pradžių visi žinojo, iš kur tas vaikas, kokiu keliu pas mus atėjo.

Įmotė A.:

Norėjome pakliūti į darželį, ir turėjau iškart paaiškint, kodėl to vaiko neužrašiau nuo gimimo. Ir gavosi tokia natūrali situacija, kad teko pasakyti, kad berniukas įvaikintas.

Globėja B.:

Man mokykloje teko atskleisti kortas iškart, kai tik mergaitė atvažiavo pas mus į šeimą. Mokykloje pasakiau, kokia yra situacija (kad mergaitė globojama). Pirmiausia bendravome su vaikais. Pasakėme, kad aš esu teta, o mama išvažiavo į užsienį uždirbti pinigų. Tačiau tiesa išlenda. Pernai klasėje pradėjo sklisti gandai, ir mergaitei pradėjo išsakyti nemalonias replikas, esą tavo mama tokia ir tokia… Tada mergaitei aš pasakiau, kad „mes su tavim pažįstam tavo mamą, ji yra ligotas žmogus, yra kaip yra. Tu gyveni normalioje šeimoje, nekreipk dėmesio, elkis normaliai, nereaguok“. Vėliau susidarė kita situacija, kai tiek vaikai, tiek mokytojas susipainiojo, kas yra mama, o kas – teta, ir niekas nebeatskirdavo, kas yra kas. Nes tikrosios motinos niekas nematė. Su mergaite mes susitarėme, kad ji mane vadins „teta“, nes kai atvažiuodavo jos tikra mama, tai labai pykdavo, kai mergaitė sakydavo (turėdama omeny tetą): „mes su mama ten nuėjome…“, tai motina sakydavo: „kokia jinai tau mama? Ji tau teta!“. Mamą mes kviesdavomės pasisvečiuoti pas save per šventes. Pagaliau gavosi tokia situacija, kai tikroji mama mirė. Mokykloje aš dalyvauju susirinkimuose, priklausau tėvų komitetui, taigi, manydami, kad tai aš miriau, dalis mokytojų jautriai sureagavo. Tad aš turėjau skambinti ir pranešti, kad čia ne aš miriau. Ir turėjo vėl iškilti sena tema. Iškilo aikštėn, dėl ko mirė ta motina. Mergaitė priėjo prie manęs susigraudinusi. Sakau: „Dieve mano, tavo mama palaidota, tu žinai, kur jinai guli. Tu gali ten nueiti, nunešti gėlytę. Viskas tvarkoje. Niekas apie tavo mamą nieko blogo nebegali pasakyti. Jos jau nebėra.“ Po to mergaitė nurimo. Ji nuolat turi kišenpinigių ir, jeigu nori, ji nuperka gėlyčių. Ir sako: „aš buvau kapinėse pas mamą“, „aš drauges nuvedžiau pas mamą“. Įtampa po truputį išsisklaidė. Svarbu, kaip nuteikti vaiką, kad vaikas viską priimtų normaliai. Juk „tavo mama – ne tu“. Vaikams reikia perteikti, kad tikri tėvai esate jūs, ir kad jūs mokote juos gyventi.