Įvaikinimo procesas – ne ilgesnis nei biologinio vaiko laukimas

Žmonės, pasiryžę atverti savo namų duris likimo nuskriaustiems ir be tėvų globos likusiems vaikams, turi apsiprasti su mintimi, kad teks nueiti ilgą kelią, kol vaikas taps visateisiu šeimos nariu.

Tačiau su globos bei įvaikinimo mechanizmu tiesiogiai susijusių visuomeninių organizacijų atstovai kviečia nepamiršti, jog visi sunkumai yra įveikiami, o vaiko priėmimas į šeimą suteikia daug šiltų emocijų.

Šeima šeimai

Į globos ir įvaikinimo procesus yra įsitraukusi ne viena Lietuvos nevyriausybinė organizacija. Viena iš jų – socialinę veiklą vykdanti viešoji įstaiga „SOTAS“. Pastaroji organizacija yra viena iš 25 organizacijų, kurios įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą vieningą globėjų (rūpintojų) ir įtėvių rengimo programą, kuri pradėta diegti nuo 2007 metų. Pagal šią programą, šalyje buvo apmokyti ir atestuoti 58 socialiniai darbuotojai, kurie įgijo teisę rengti globėjus (rūpintojus) ir įtėvius pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių rengimo programą (GIMK). Šie darbuotojai nuo 2008 metų jau yra parengę 1987 globėjus ir įtėvius ir teikia jiems konsultacijas. Tokiu būdu plėtojamas paslaugų globėjų (rūpintojų) ir įtėvių šeimoms prieinamumas, gerinama šioms šeimoms teikiamų paslaugų kokybė, jų pasirengimas, formuojama teigiama visuomenės nuomonė apie globą (rūpybą) šeimoje.

„Mes ne tik nuolat organizuojame seminarus potencialiems įtėviams ir globėjams, vertinam šeimos galimybes priimti vaiką į šeimą, bet ir puoselėjame ryšį su šeima jai jau įsivaikinus ar apsiėmus globoti vaiką. Palaikome šeimų tarpusavio bendradarbiavimo ryšį. Juk jos labai dažnai patiria panašius sunkumus, išgyvena tokias pat krizes, susijusias su staiga atsiradusiu nauju šeimos nariu. Geriausias patarėjas tokiais atvejais – kitos tokio pat likimo šeimos,“ – organizacijos veiklą pristatė SOTAS atstovė Lijana Gvaldaitė.

Organizacijos atstovai vienbalsiai neigia, kad didžiausias iššūkis norint įsivaikinti ar apsiimti globoti vaiką – sudėtingas biurokratinis aparatas. „Patys didžiausi iššūkiai šeimos laukia, kai vaikas jau ateina į šeimą. Iš pradžių būna vadinamasis „medaus mėnesio“ laikotarpis, kai vaikas stengiasi, tyrinėja aplinką, bando pažinti žmones, su kuriais gyvena. Praėjus šiek tiek laiko, kai jis pradeda būti pats savimi, pasirodo įvairių problemų,“ – sakė L. Gvaldaitė. Kiekvienas vaikas į kitą šeimą ateina su sava istorija ir netektimis, visa tai atsiliepia ir jo poelgiams bei charakteriui.

„Mūsų organizacija siekia įtvirtinti šeimos šeimai paramos modelį. Visos įsivaikinusios ar vaiką globojančios šeimos praeina tą pačia rutiną, tad geriausiai gali perteikti savo patirtį“, – teigė L. Gvaldaitė. Moteris sako, kad visa egzistuojanti įvaikinimo sistema yra reikalinga: „Žinoma, yra tobulintinų sričių, tačiau teigti, kad įvaikinimo procesas pernelyg ilgas – negalime. Juk ir biologinio vaikučio laukimas užtrunka devynis mėnesius. Tai reiškia, kad visą tą laiką šeima pratinasi prie minties apie vaiko atėjimą. Tad ir šeimos, norinčios priimti svetimą vaiką, turi tam pasirengti. Neretai ilgo įvaikinimo proceso priežastimi tampa ir aukšti šeimos reikalavimai. SOTAS darbuotojai pripažįsta, kad pasitaiko šeimų, kurios nurodo ne tik norimo vaiko amžių ar lytį, bet ir biologinės šeimos socialinę padėtį. Tai automatiškai atitolina įvaikinimą ar globą, kol bus rastas šeimos nurodytus kriterijus atitinkantis vaikas.

Daugiausia permainų reikia vaikų globos srityje

Pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas tas, kad globojant vaiką dar išlieka atviras ryšys su jo biologine šeima. Pagrindinis globos tikslas – vaiko sugrąžinimas į tikrų tėvų namus. „Globėjai yra tarsi tiltas tarp vaiko ir jo biologinės šeimos. Padedami atitinkamų institucijų ir specialistų, jie tarpusavyje turėtų labai glaudžiai bendradarbiauti. Pagrindinė problema, kad vaiko globos procesas dar nėra išvystytas taip, kaip turėtų būti. Šeimos turėtų būti specialistų nuolatinai lydimos šiame procese. Dabar šeimos gauna pagalbą, kai pačios kreipiasi iškilus problemos. Į tai turi būti daugiau investuojama“ – teigė L. Gvaldaitė. Oficialiai Lietuvoje reglamentuota yra laikinoji ir nuolatinė globa.

Tuo tarpu su globėjų šeimomis dirbantys specialistai pripažįsta, kad tai yra svarbus žingsnis plėtojant papildomas ir lankstesnes vaiko globos formas, tačiau nustatyta tvarka turi būti toliau tobulinama. Taip pat labai svarbu, kad itin glaudžiai bendradarbiautų visos su įvaikinimu ir globa dirbančios institucijos. „Šeimų rengimu įvaikinimui ir globai Vilniuje be mūsų užsiima dar kelios organizacijos. Stengiamės tarpusavyje bendradarbiauti kuo glaudžiau. Tačiau siekiant sukurti dar geresnę sistemą, būtina tikslingai koordinuoti visų šių organizacijų veiklą bei jų bendradarbiavimą su valstybės ir savivaldos institucijomis, specialistais.. Būtina žiūrėti per platesnės politikos prizmę: tai ne tik vaiko teisių apsaugos sritis, bet ir šeimos politikos, – sakė L. Gvaldaitė.

Kursuose šeima skatinama neužsidaryti

Norintys globoti ar įsivaikinti žmonės visų pirma turi kreiptis į savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, parašyti prašymą. Skyrius surenka reikalingą informaciją, ir, jei nėra jokių kliūčių, siunčia į mokymus, kuriuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos.

Organizacijoje SOTAS dirbantis GIMK programos mokytojas Andrius Atas pabrėžia, kad kursų įtėviams ir globėjams metu didelis dėmesys skiriamas šeimų sugebėjimui priimti vaiko istoriją. Svarbu ir tai, kaip bus vaikui pasakoma, kad jis auga ne biologinėje šeimoje. Itin vertinamas šeimos sugebėjimas bendradarbiauti. Šeima skatinama neužsidaryti savyje, kai susidurs su problemomis ar vaiko maištavimu. „Mes kartais juokais sakome, kad net ir biologinį savo vaiką augina ne du žmonės, bet ir giminės, draugai, aplinkiniai. Auginant vaiką iš globos namų, reikia suprasti, kad bendradarbiavimas su aplinkiniais, panašaus likimo šeimomis, atitinkamomis institucijomis ir socialiniais darbuotojais yra dar svarbesnis“, – sakė A. Atas.

GIMK mokytojai veda kursus, o taip pat važiuoja į potencialių tėvų ir globėjų namus įvertinti, į kokią aplinką atvyks vaikas. Yra vertinama, ar kandidatai gebės kompensuoti vaiko raidos sutrikimus, ar bus galimybė tenkinti vaiko poreikius. Būna atvejų, kai šeimos pripažįstamos dar nepasiruošusios auginti svetimo vaiko. „Pagrindinė problema, dėl kurios šeimoms neleidžiama įsivaikinti ar apsiimti globoti vaiko, dažniausiai būna tai, kad tėvų lūkesčiai arba motyvacija neatitinka vaiko interesų. Pavyzdžiui, poros kartais galvoja, kad pasiėmus globoti vaiką, jų biologinis vaikas užaugs ne toks egoistas. Tai klaidingas mąstymas apsisprendus auginti svetimą vaiką. Tokiu atveju tėvai galbūt netiesiogiai, bet yra linkę vaiką traktuoti, kaip tam tikrą įrankį spręsti kažkokioms savo problemoms“, – sakė A. Atas.

SOTAS darbuotojai pripažįsta, jog pastebi vis didėjantį lietuvių susidomėjimą vaikais, augančiais globos namuose. „Reikia suprasti, kad mūsų visuomenė turėjo ne vieną labai sunkų laikmetį, kurio metu tauta patyrė didžiulių išbandymų. Reikia laiko, kad žmonės pirmiausia į save pažiūrėtų kaip į asmenybę, suprastų savo vertę. Tada pradės spręstis ir egzistuojančios socialinės problemos“, – sakė A. Atas.

Straipsnis publikuotas DELFI portale 2012 m. vasario 21 d.

Apie vaikų globą, arba kaip nepriklausoma Lietuva stato komunizmą

Jeigu norėtumėte užsieniečiams ar sovietmečio nepažinusiems jaunuoliams gyvai parodyti, kaip mūsų šalis atrodė brežnevizmo laikais, supažindinkite juos su šiandienine vaikų globos sistema Lietuvoje. Šioje srityje laisva ir nepriklausoma valstybė mokesčių mokėtojų pinigais toliau stato komunizmą. Šie žodžiai atrodytų ironiški, jeigu neatitiktų tikrovės.

Didžioji dalis vaikų, likusių be tėvų, kaip anais laikais patalpinami valdiškose įstaigose, kurie pritaikyti nebent suaugusiems kareiviams, bet ne vaikui, kuris visavertiškai gali susiformuoti tik nuolatiniame mylinčiame suaugusio žmogaus žvilgsnyje – šeimoje. Ir tai nėra globos namų darbuotojų, bet – sistemos problema. Žmonės, įdedantys širdies į darbą su vaikais, gali tiek pat pagerinti situaciją, kiek šaukštas medaus – statinę deguto. Laimingai susiklostęs globos namų auklėtinio likimas yra labiau išimtis nei taisyklė.

Globos institucijose į „šviesų rytojų“ kasmet žengia virš puspenkto tūkstančio vaikų, dalis kurių išeina į savarankišką gyvenimą nežinodami, kad arbata saldi ne savaime, bet kad ten dedamas cukrus. Tokia realybė.

Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?

Nuo 50 iki 75 proc. jų neįgyja išsilavinimo, 50 – 80 proc. tampa bedarbiais, 38 proc. patenka į kalėjimą, 30 proc. tampa benamiais (A. Bilson, 2000). Čia dar ne viskas. Tokia „komunizmo statyba“ mokesčių mokėtojams kainuoja iki 3500 Lt/mėn., kai vaikas yra iki 3 metų, ir apie 1700 Lt/mėn. (priklausomai nuo įstaigos), 4 iki 18 metų vaikams. Vakaruose tokio neefektyvaus lėšų švaistymo atsisakyta jau prieš kelis dešimtmečius. Kad geriausia vieta vaikui tinkamai užaugti yra šeima perdaug niekas nebesiginčija, nebent kas neįsigilinęs arba suinteresuotas finansiškai. Ir daugumą globos įstaigose augančių vaikų būtų galima globoti šeimoje, išskyrus nebent turinčius sunkią negalią ar rimtų elgesio problemų, kuriems reikalinga specializuota priežiūra.

Tačiau globa šeimoje yra palikta savanoriams entuziastams, negaunantiems jokio atlyginimo, tik – 520 Lt per mėnesį vaiko poreikiams. Paradoksas – valstybė siūlo savo piliečiams visuomeniniais pagrindais imtis sunkaus darbo (vaiko globos šeimoje), su kuriuo pati valstybė nesusitvarko, kasmet paleisdama į visuomenę armiją gyvenimui nepasirengusių jaunuolių. Kodėl tų pačių 1700 Lt neatidavus globėjų atlyginimui?

Suprasdamos, jog alternatyvaus kelio didinti globos kokybę bei taupyti lėšas nėra, tam tikras išmokas globėjams ėmė mokėti Vilniaus, Kauno bei Elektrėnų savivaldybės. Globą pripažinus paslauga valstybei (kas ji faktiškai ir yra), už kurią kaip už darbą būtų mokamas atlyginimas su socialinėmis garantijomis, pagausėtų apsisprendusių tapti globėjais asmenų. Pavyzdžiui, viena moteris, užauginusi 4 vaikus ir dirbanti valdišką darbą, pasakė, jog nesusimąstydama imtųsi to, ką moka geriausiai – rūpintis vaikais. Tokiõs globos galėtų imtis ir nemaža dalis dabartinių globos įstaigų darbuotojų.

Tai galėtų daryti ir tie, kurie, nerasdami pragyvenimo šaltinio Lietuvoje, yra priversti rūpintis žmonėmis svečioje šalyje. Ir globėjų pagausėtų pirmiausia ne dėl pačių pinigų, ne todėl, kad lietuviai būtų kažkokie dideli materialistai. Paklauskite savęs, ar norėtumėte dirbti darbą, kurio niekam, išskyrus jus patį, nereikia ir dar būti laikomas tam tikru keistuoliu? Nelabai? Būtent toks valstybės požiūris į globą išsilaikė nuo „brandaus socializmo“ laikų.

Mokamas atlyginimas parodytų, jog valstybė pripažįsta globėjo darbo vertę ir sugrąžintų pelnytą orumą šią svarbią misiją atliekantiems piliečiams. Skeptikas pasakys, kad dalis žmonių imsis globoti dėl pinigų, neketindami tinkamai rūpintis vaiku. Į tai turime nuraminantį atsakymą: nuo 2008 m. visoje Lietuvoje veikia globėjų ir įtėvių rengimo programa, pagal kurią nuodugniai įvertinami kandidato gebėjimai ir motyvacija tapti globėju bei, prasidėjus globai šeimoje, rengiami tęstiniai mokymai, teikiamos konsultacijos bei organizuojamos globėjų savipagalbos grupės.

Visa problema lieka „tik“ politinė valia. Tad pabaigai norisi valdžios vyrams užduoti viename sovietiniame filme vaikams nuskambantį klausimą: „Dėl ko kovojate, vaikinai?“ Nes atsakymą sunku nuspėti. Už „šviesų rytojų“?

Andrius Atas

Straipsnis publikuotas DELFI portale 2012 m. sausio 3 d.

Vaiko globa šeimoje – gyvenimo skonio pajautimas

Tiems, kurie nori suteikti daugiau prasmės savo gyvenimui, globa ir įvaikinimu besirūpinančios visuomeninės organizacijos siūlo būdą: pagalvoti apie vaiko globą, pasidalinti savo gyvenimu ir atverti savo namų duris tiems, kuriems pasisekė mažiau.

Valstybės politika šioje srityje gana aiški: vaikai turėtų augti šeimose, jei ne savo, tai globėjų. „Šiuo metu norima atsisakyti „idealių fabrikų“ – didelių globos namų. Vaiko atėjimas į institucinę globą turėtų būti paskutinis žingsnis“, – sako Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Dalius Bitaitis VšĮ SOTAS surengtoje konferencijoje „Vaiko globa šeimoje: galimybė atrasti savo kelią”.

Anot socialinių mokslų daktarės docentės Irenos Eglės Laumenskaitės, Lietuvai išties derėtų pasitraukti nuo „paternalistinio požiūrio“ į globą ir nebijoti atiduoti vaiką pirminėms struktūroms: bendruomenėms ir šeimoms.

Tačiau globoti vaikų lietuviai dar nesiveržia. „Lietuvoje kol kas mažai šeimų, kaip natūralų dalyką priimančių idėją globoti be šeimos likusius vaikus, – sako SOTAS atstovė Lijana Gvaldaitė. – Tai gana glaudžiai susiję su tuo, kad Lietuva po Nepriklausomybės atgavimo užstrigo individualistinėje raidos stadijoje. Apskritai mūsuose sunkiai įsitvirtina priėmimo kultūra: žmonės nemato reikalo pasistengti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito, priimti kitokį – ne tik beglobį vaiką, bet ir artimą šeimos narį ar bendradarbį“.

„O štai Italijoje vaikų namų tiesiog nėra. Be globos likę vaikai atsiduria nedidelėse bendruomenėse,  šeimynose, šeimose, kurios pasiryžusios priimti vaiką tiek, kiek reikės, kol išsispręs situacija vaiko biologinėje šeimoje ir jis galės grįžti pas savo tėvus“ , – dalijasi patirtimi VšĮ SOTAS direktorė italė Paola Fertoli.

Visuomenininkai primena, kad globa ir įvaikinimas yra skirtingos formos, tačiau vienodai vertingos. Globa yra tam tikrą laiką teikiama pagalba be globos likusiam vaikui, paliekant ryšį su jo biologine šeima, o įvaikinimo atveju vaikas tampa visateisiu šeimos nariu. Daugiau sužinoti apie tokią galimybę ir apsispręsti potencialiems globėjams Lietuvoje padeda SOTAS ir dar kelios šioje srityje dirbančios organizacijos.

Globa: nuo nuolatinės iki „savaitgalinės“

Kad Lietuvos šeimos atvertų savo namų duris beglobiams vaikams, siūloma įvairių globos formų – nuo nuolatinės, kuomet globojamas vaikas praktiškai tampa šeimos nariu, iki vaiko lankymosi šeimoje savaitgaliais ar pagalbos ruošiant pamokas, kai suteikiama vaikui erdvės tai daryti globėjų namuose.

„Net ir trumpalaikis svečiavimasis yra patirtis, galimybė pamatyti, koks yra santykis šeimoje, kokia buitis. Tai gali būti ir pereinamasis laikotarpis, pasitikrinimas, ar išdrįsi žengti toliau“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavaduotoja Greta Zvolinskienė.

„Iš pradžių pakvieskite vaiką į svečius, o paskui viskas savaime gaunasi“, – dalijosi patirtimi globėja Ramunė, auginanti du sūnus (23 ir 16 m.) ir globojanti 17-metį paauglį. Globotinis į jų šeimą atėjo palaipsniui: pradėjo lankytis savaitgaliais dar būdamas 12-os metų, paskui apsilankymai dažnėjo, o prieš pusantrų metų visa šeima vienbalsiai nusprendė, kad atėjo metas jam gyventi kartu su jais.

Globoti trukdo savininkiškumas

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 11 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų, iš jų net 4173 auga vaikų globos namuose, 303 – šeimynose, o 6654 vaikai yra globojami šeimose, bet iš jų tik trečdalis auga ne giminaičių šeimose (visus kitus globoja seneliai, tetos/dėdės, broliai arba seserys). Nagrinėjant priežastis, kodėl lietuviai nesiryžta globoti svetimų vaikų, doc.dr. Irena Eglė Laumenskaitė aiškina skirtumą tarp pasisavinančios ir geravališkos meilės.

„Pasisavinanti meilė – kuomet kitam trokštama laimės pagal savo supratimą ir į artimuosius žiūrima ne kaip į savus, o kaip į nuosavus.  Mes savo vaikams norime to, ką vertina kiti, primetame savo laimės sampratą, kuri mums buvo suformuota visuomenės: reikia prestižinio išsilavinimo, darbo su geru užmokesčiu, gero partnerio (vėlgi pagal mūsų supratimą), statuso, pinigų,” – vardija docentė.

Jos teigimu, save mes vertiname pagal mūsų artimųjų laimėjimus, ypač jei tai yra vaikai. „Jei tikslas nepasiekiamas, mūsų vertė suyra. Esant tokiai situacijai, vaikai nuo pat mažens gauna visuomenės patirtį, kad reikia nusipelnyti: pradedant sriubyčių valgymu ir gerų pažymių gavimu. Taip liekame funkcinių santykių lygmenyje,” – aiškina doc. dr. Eglė Laumenskaitė.

Kita vertus, „besąlygiška meilė – priešingai, suvokia ir save, ir kitą kaip asmenį, vertingą besąlygiškai, o ne už tai, ką padarėme.“ Pasak mokslininkės, visiems reikalingas pripažinimas iš kitų, kad jis yra besąlygiškai vertingas ir gali būti priimamas toks, koks jis yra.

„Todėl reikia ne save atiduoti pagal savo supratimą, o priimti kitą, – teigia  E. Laumenskaitė. – Dovanoti įsiklausymą, ko žmogui reikia, savo jautrų ir suklususį buvimą šalia, priimti kitą ir save su matomais ir nematomais trūkumais, pasitikėti savimi ir dovanoti pasitikėjimą avansu kitam“. Tokiu atveju ateina ir pokyčiai. Likęs be globos vaikas jau savaime turi meilės trūkumą, nepasitikėjimą, kad jis yra besąlygiškai vertingas, todėl tokiems vaikams ypač svarbi bendro gyvenimo patirtis, grįsta besąlygiška meile aplinkiniams.

Padeda globėjams augti

Būsimų įtėvių ir globėjų kursai sutvirtina šeimas, atsako į daug klausimų ir sustiprina pasiryžimą eiti įvaikinimo ar globos keliu. „Dažnai šeimos, iki mokymų ketinusios įsivaikinti vieną vaiką, po mokymų nusprendžia, kad gali priimti netgi ne vieną, o du vaikus“, – pasakoja globėjas Tomas.

„Dabar kalbėdamas su draugais berniukas mus vadina „motina“ ir „tėvu“, anksčiau kreipdavosi tik vardais. Jam dar neišeina sakyti tiesiog „mama“ ir „tėtis“ , bet mes  džiaugiamės, kad perėjom į „motinos“ ir „tėvo“ stadiją“, – pasakoja Tomas.

Tiesa, globėjai pripažįsta, kad iš pradžių, kai vaikas lankosi šeimoje tik retkarčiais, jis stengiasi įtikti, pasirodyti geresnis, taip norėdamas „užsidirbti“ meilę. Tik įsitvirtinęs šeimoje vaikas pasijaučia saugus ir tada pasimato, koks yra iš tikrųjų.

„Tada ir prasideda besąlygiškos meilės išbandymas. Tenka ir su psichologais pasikonsultuoti, ir knygų paskaityti, užtat nuolatos jaučiu gyvenimo skonį. Kiekvieną dieną namuose – aukščiausio lygio universitetas. Berniukas namuose padarė daug permainų. Buvo iššūkių. Ir geros, ir blogos patirties, bet augame kartu. Per tą vaiką mes išmokome labai labai daug“, – sako Tomo žmona Ramunė.

 Indrė Vileitė

Straipsnis publikuotas DELFI portale 2012 m. vasario 4 d.

]]> http://www.sotas.org/2012/02/10/vaiko-globa-seimoje-gyvenimo-skonio-pajautimas/feed/ 0 http://www.sotas.org/2012/01/24/vaiko-globa-seimoje-galimybe-atrasti-savo-kelia/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=vaiko-globa-seimoje-galimybe-atrasti-savo-kelia http://www.sotas.org/2012/01/24/vaiko-globa-seimoje-galimybe-atrasti-savo-kelia/#comments Tue, 24 Jan 2012 14:18:11 +0000 egle http://www.sotas.org/?p=814 „Kaip tampama vaiko globėju? Svarbiausia – eiti ten, kur tave veda širdis.“ Tokiais žodžiais praeitais metais užbaigėme VšĮ SOTAS konferenciją priėmimo tema. Šiemet norėtume pratęsti pokalbį apie vaiko globą ir pakviesti Jus į rengiamą konferenciją

„Vaiko globa šeimoje: galimybė atrasti savo kelią“

Ji vyks 2012 m. vasario 4 d. (šeštadienį) 11 val. viešbutyje „Best Western Vilnius“, Konstitucijos pr. 14, Vilniuje.

Tikimės, kad šis susitikimas leis Jums naujai pažvelgti į vaiko globos ir įvaikinimo patirtį.

PROGRAMA

 10:45 – 11:00 Registracija

11:00 – 11:15 Konferencijos atidarymas

11:15 – 11:45 Doc. dr. Irenos Eglės Laumenskaitės pranešimas apie asmenį kaip dovaną

11:45 – 12:15 Globojančių šeimų liudijimai apie savo patirtį

12:15 – 12:45 Kavos pertrauka

12:45 – 13:00 Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos ir socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojos Rasos Laiconienės pranešimas apie vaiko globos galimybes Vilniaus mieste

13:00 – 13:30 Klausimai, diskusija, pasidalijimas patirtimi, apibendrinimas.

Konferencijos dalyviai bus vaišinami kava, arbata

Veiks vaikų priežiūros tarnyba

Konferencija nemokama

Dėl registracijos (iki vasario 2 d. 17 val.) ir išsamesnės informacijos kreipkitės tel. (8 5) 212 14 53, mob. tel. 8 685 76 331, el.paštu: sotas.projektai@sotas.org.

Laukiame Jūsų!

nes per jį kai kurie, patys to nežinodami,

buvo priėmę viešnagėn angelus.

(Žyd 13,2)

Kviečiame jus į VšĮ SOTAS susitikimą – diskusiją apie tai, kas yra kito žmogaus priėmimas, ką reiškia globoti kitą žmogų.

2012 sausio 22 d. (sekmadienį), po 11-os val. šv. mišių,

Šv. Jonų bažnyčios senojoje zakristijoje

Susitikimo metu apie savo patirtį kalbės globojanti šeima, bus rodomas rež. Emmanuel Exitu (Italija) filmas „Mano namai yra tavo namai“, o po filmo pakviesime diskusijai, atsakysime į jums rūpimus klausimus.

Tėvelių dėmesiui: veiks vaikų priežiūros tarnyba.

Sunku atpažinti tikrovę kaip dovaną, kai vaikas tave atstumia, tau sako: „Tu nesi mano tėvas, nesi mano motina“, kai provokuoja įžūliais žodžiais, kai pridaro sunkumų priešišku elgesiu, kai aplinkiniai (pvz., mokykla) tave ir tavo šeimą ima vertinti neigiamai ar kai tiesiog esi įtraukiamas į teisėsauginius reikalus, priverstas vaikščioti po teismus ar nepilnamečių kalėjimus. Apie šias ir kitas patirtis kalbame įtėvių grupėje.

Pirmiausia davėme erdvės šiai kančiai, pasimetimui, šokui, kuris kyla tėvams matant, kaip įvaikintame vaike išryškėja žeidžiantys bruožai, kartais tiesiog bjaurūs. Išgirdome ir kraštutinę tėvų reakciją, kurie sakė: „Gana, daugiau nebepajėgiame, daugiau nieko nebegalime dėl jo/jos padaryti, dabar turime saugotis patys“. Tai buvo sakoma su atmetimu, trokštant sugrįžti atgal, nutraukti santykį, kuris tapo pernelyg sunkus, nebepripažinti šio vaiko kaip savo vaiko.

Atspirties taškas grupėje apskritai tapo visas šis sunkumas ir vargas. Kartu ėmėmės darbo, mokydamiesi tikroviškesnio požiūrio į realybę. Padėjome į šalį savo „schemas“, pretenzijas, mūsų vaizdinius apie tobulą šeimą, apie tobulus vaikus ir tėvus. Išsilaisvinome nuo pretenzijos pasiekti tam tikrų rezultatų, o kartu su tuo – nuo kaltės jausmų, kad kažko negebame, kad galėtume priimti Dievo nenuspėjamumą, kuris taip pat reiškiasi per kartais piktinantį mūsų vaikų nenuspėjamumą.

Iš šio darbo gimė teigiamesnė laikysena, mažiau koncentruota į mus pačius ar tai, ką patiriame – nusivylimą, pyktį, nepatogumus, – bet labiau sutelkta į vaikus, jų istoriją, jų jausmus, jų likimą.

Antriesiems metams einant į pabaigą dėl pasikeitusios perspektyvos darbas įgavo aiškumą. Vietoj to, kad sustotume ties vargu, kurį kelia įvaikinti paaugliai, baimės, pykčiai, žvilgsnis buvo nukreiptas į faktą, jog šie vaikai sudaro sudėtinę asmeninės sutuoktinių poros istorijos dalį, yra esminė mūsų pašaukimo, gyvenimo „uždavinio“ dalis.

Negalime žiūrėti į įvaikintus paauglius vien tik kaip į naštą, bet turime žiūrėti kaip į gautą dovaną. Savęs paklausėme, kokie mes buvome prieš sutikdami savo sūnų ar dukrą ir kokie esame šiandien, kaip pasikeitėme ir ypač – kaip užaugome. Sunkumai taip pat padeda augti, netgi ir priešprieša, kartais aštri, nes įvaikintas vaikas skiriasi nuo mūsų, mums padeda atrasti naujų dalykų apie save ir pasaulį. Mums trukdo likti abejingais ir atveria priėmimui.

Grupės dalyvių atsakas buvo jaudinantis. Tėvai, kurie pradėjo susitikimus laikydami savyje pyktį, pasibjaurėjimą ir kartėlį, sakydami, kad nebemato reikalo investuoti į tą santykį, norėdami apsiginti atsiskirdami nuo vaiko, pasakoja: „Iš dukros išmokau visko. Ji mus atvėrė, atlapojo“.

Kas įvyko? Mūsų asmenybės pasikeitimas, atgimimas. Dabar pradedame kitaip suvokti save. Pradėję nuo pretenzijos viską kontroliuoti, priėjome iki netgi tam tikro pritarimo netvarkai, tapome laisvesni nuo „schemų“, planų, atsisakėme priekaištų sau ir kitiems, ėmėme aiškiau suvokti savo ribas, tapome atviri nenuspėjamumui ir nežinomybei. Pradedame savęs klausti, galbūt Dievas mus sukūrė būtent šiam susitikimui su mūsų įvaikintu vaiku.

Šie vaikai išmokė mus pasitikėti, atsisakant iliuzijos, kad galima valdyti gyvenimą, atpažįstant, kad mums reikia kitų žmonių, kad esame Kito rankose. Dingo mūsų pretenzija būti visagaliais ir mūsų deterministinė ugdymo vizija. Mes neturime jokių ypatingų galių, nebent tik dovanoti meilę. Mes išmokome būti laisvais nuo laukiamo rezultato, mylėti vaikus tokius, kokie yra, klausytis savo jausmų ir mokytis juos išreikšti. Mes išmokome priimti sunkumus ir juos išgyventi kaip progą žengti pirmyn, priimti ir išgyventi susidūrimus kaip būdą geriau pažinti save pačius.

Išmokome žiūrėti į tikrovę optimistiškai, žiūrėti į ją tokią, kokia ji yra, ir leistis būti vedamiems į būties, kurios nepažinojome, gelmę, atsiverti teigiamų ryšių gausai. Mums buvo padovanota bendraminčių draugija.

Pradedant trečiuosius metus atrodo lyg būtume geriau supratę savo susitikimų prasmę. Esame čia ne tam, kad duotume atsakymus, kad išspręstume problemas, bet tam, kad mokytumės tam tikro požiūrio, tam tikro metodo. Šis metodas – nuolatos mokytis būti tikrovės akivaizdoje, atpažįstant jos pozityvumą.
___________

Pagal Asociacijos „Famiglie per l‘accoglienza“ („Priimančių šeimų“) įtėvių darbo grupės užrašus (Bergamo, Italija). Šaltinis: Lettera periodica (strumento di informazione delle famiglie per l’accoglienza), Anno XX n. 85 – dicembre 2011.

2012 m. sausio 9 d. 18.00 val.

VšĮ SOTAS patalpose, Kalvarijų g. 159, Vilnius

Straipsnį rasite čia.

Per paskutinio ciklo susitikimus kai kuriose bendruomenėse aptarti klausimai ir/ar iškilusios problemos bus pristatytos vietos savivaldos ir/arba verslo atstovams tikintis jų paramos, pagalbos, informacijos ir/arba tolesnio bendradarbiavimo.

Projektas „Šeimų apskritas stalas”, kurio metu Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos nariai važinėjo po Lietuvos regionus, prasidėjo 2010 m. ir jau pasiekė gražių rezultatų. Dalyviai iš penkių miestų ne tik sužinojo daug praktinės informacijos, susipažino tarpusavyje, bet ir užmezgė ryšius su vietinės savivaldos atstovais. Tai tapo pagrindu tolimesniam bendradarbiavimui ir aktualių problemų sprendimui. „Šeimų apskrito stalo” tikslas yra pagalba šeimoms per pokalbį, konsultaciją, tarpininkavimą ir svarbiausia – bendrą darbą.

Kiekvienoje iš numatytų vietovių (Vėriškiuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Širvintose) su šeimų bendruomenėmis susitiksime po keturis kartus:

1)      Pirmas susitikimas (birželio mėn.)

Pastaruoju metu daug kalbama apie šeimos svarbą valstybėje, apie šeimos poreikius ir pagalbą jai, tačiau retai kada paklausiama pačių šeimų, kokios konkrečios pagalbos jos norėtų arba su kokiais sunkumais jos susiduria. Todėl pirmojo susitikimo metu turėsite galimybę išsakyti savo nuomonę Jums rūpimais klausimais ir kartu ieškosime atsakymų į juos.

Birželio 8 d. (trečiadienį) 18 val. Vėriškių bendruomenės namuose, Radviliškio raj., Vėriškių km.

Birželio 15 d. (trečiadienį) 18 val. Panevėžio vyskupijos Šeimos centre, Marijonų g. 24

Birželio 22 d. (trečiadienį) 18 val. Marijampolėje, Vytauto g. 25

Birželio 27 d. (pirmadienį) 17 val. Širvintų kultūros centre, Igno Šeiniaus g. 4

2)      Antras susitikimas (liepos mėn.)

Skirtas stiprinti ir palaikyti šeimą, aptarti sutuoktinių tarpusavio santykių stiprybes, problemas, šeimos vertę asmeniui bei gyvenimo šeimoje prasmės klausimus. Antrųjų susitikimų metu bus rodomas trumpas dokumentinis filmas, kuriame išvysite tris lietuvių sutuoktinių poras kalbančias apie tai, kas joms yra šeima, kodėl susituokė ir kaip sprendžia šeimoje iškilusius sunkumus. Po filmo peržiūros vyks jo paskatinta diskusija, paremta asmenine patirtimi ir klausimais, vedama patyrusių specialistų – psichologo Andriaus ir socialinės darbuotojos Nijolės.

Liepos 13 d. (trečiadienį) 18 val. Panevėžio vyskupijos Šeimos centre, Marijonų g. 24

Liepos 20 d. (trečiadienį) 18 val. Vėriškių bendruomenės namuose, Radviliškio raj., Vėriškių km.

Liepos 25 d. (pirmadienį) 18 val. Marijampolėje, Vytauto g. 25

Liepos 27 d. (trečiadienį) 17.30 val. Širvintų kultūros centre, Igno Šeiniaus g. 4

3)      Trečias susitikimas (rugsėjo-spalio mėn.)

Keleto iš pirmojo susitikimo metu iškeltų klausimų detalizavimas, konkrečių sprendimų numatymas.

Rugsėjo 26 d. (pirmadienį) Marijampolėje, Vytauto g. 25

Spalio 3 d. (pirmadienį) Panevėžio vyskupijos Šeimos centre, Marijonų g. 24

Spalio 12 d. (trečiadienį) Širvintų kultūros centre, Igno Šeiniaus g. 4

Spalio 25 d. (antradienis) Vėriškių bendruomenės namuose, Radviliškio raj., Vėriškių km.

4)      Ketvirtas susitikimas (lapkričio mėn.)

Aptartų klausimų pristatymas savivaldybės ir/arba verslo atstovams tikintis jų paramos, pagalbos, informacijos ir/arba tolesnio bendradarbiavimo.

Susitikimus ves:

Mažvydas Alekna – ISM vadybos magistro laipsnį įgijęs verslininkas, sužadėtinių rengimo santuokai grupės vadovas, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narys.

Dr. Rūta Butkevičienė – Sveikatos mokslų universiteto dėstytoja, yra vedusi įvairias tėvų savitarpio pagalbos grupes, orientuotas į įvairaus pobūdžio problemų šeimoje sprendimą, vykdo individualias, komandų ir grupių supervizijas.

Nijolė Giknienė – VšĮ SOTAS (Socialinės tarnystės savanoriai) socialinė darbuotoja. Veda tėvystės įgūdžių, savigalbos grupes, rengia įtėvius ir globėjus pagal įtėvių ir globėjų rengimo programą PRIDE, turi tiesioginio darbo su probleminėmis šeimomis patirtį, veda mokymus socialiniams darbuotojams, dirbantiems su šeimomis, konsultuoja tėvus vaikų auklėjimo ir problemų mokykloje klausimais, vadovauja socialiniams projektams.

Andrius Atas – vaikų psichologas, VšĮ SOTAS veda mokymus įtėviams ir globėjams, tėvystės įgūdžių, savigalbos grupes, konsultuoja dėl vaikų elgesio, emocinių ir mokymosi motyvacijos problemų, yra Famiglie per l’Accoglienza (Priimančių šeimų) asociacijos narys kandidatas.

Projektą vykdo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija ir VšĮ SOTAS (Socialinės tarnystės savanoriai).

Daugiau informacijos tel. 8-673 77345 (projekto vad. Edita Balsytė) bei sekite naujienas internetiniuose puslapiuose www.nsta.lt ir www.sotas.org.

Projektas finansuojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kviečiame ateiti, taip pat pakviesti ir savo draugus, kaimynus ir pažįstamus – tiek tuos, kurie jau turi šeimas, tiek dar tik ketinančius jas kurti. Susitikimas bus tikrai įdomus daugeliui, juk kalbėsimės apie mums vieną svarbiausių vertybių!

Šiemet ypač gausus būrys žmonių atsakė į kvietimą paremti mūsų veiklas skiriant savo 2% GMP.

Jūsų dėka surinkome net daugiau nei dvigubai negu pernai – 7209 Lt!

Šiuos pinigus panaudosime mūsų vaikų dienos centro veikloms paremti.

Iš širdies dėkojame už Jūsų skirtus 2% savo pajamų mokesčio!