Ištrauka iš kun. Luigi Giussani knygos Il miracolo dell’ospitalità (Svetingumo stebuklas)

Trisdešimtajame skyriuje iš Žydų laiškų, Paulius sako: „Prisiminkite kalinius, tarsi patys būtumėte kaliniai, prisiminkite skriaudžiamuosius, nes patys tebesate kūne“. Kai skaitau šią ištrauką mane apima siaubas ir norėčiau pradingti, nes visa savo laisve ir sąmoningumu dalyvavau toje vakarietiškoje krikščionybėje, kuri išgyveno penkiasdešimt metų nepaminėjusi savo brolių iš Rytų Europos, persekiojamų sovietinio rėžimo. Jei tik Dievas nebūtų mūsų išjudinęs su šiuo Popiežiumi! (Jonas Paulius II – vert. past.). Šventojo Pauliaus sakinys reiškia, kad priėmimas yra susitapatinimas: tu esi aš, aš esu tu. Priėmimas yra didis jei žmogus supranta, jaučia, jog kiekvienas santykis yra priėmimas, yra kito priėmimas. Bet žodis „svetingumas“ prasmingai išreiškia visą žmogaus priėmimo fenomeną. Tame skyriuje Šventas Paulius sako:„Būkite svetingais, nes tuo patiksite Dievui“. Būtent svetingume, tiesiogine to žodžio prasme, tas susitapatinimas yra įgyvendinamas atsižvelgiant į visą jo faktorių konkretumą. Ne šiaip sau tėvams krikščionims ideali svetingumo patirtis pateikiama per įvaikinimą ar vaikų globą. Objektyviai žiūrint neegzistuoja joks kitas didingesnis veiksmas už priėmimą: nuo tokio radikalaus priėmimo kaip įsivaikinimas iki svetingumo pietaujant arba pasiūlant stogą žmogui, kuris užsuko į Milaną tik vienintelį kartą.

Vienas gražiausių dalykų, kurį mačiau išsipildant tarp savo draugų yra tas ryšis, ši šeimų, pasiruošusių priimti kiekvieną, grupė.