Vaiko globa šeimoje – gyvenimo skonio pajautimas

Siūlome paskaityt straipsnį, aprašantį neseniai vykusios SOTAS konferencijos dalyvių pranešimus ir dalijimasi patirtimi.

 

Vaiko globa šeimoje – gyvenimo skonio pajautimas

 

Tiems, kurie nori suteikti daugiau prasmės savo gyvenimui, globa ir įvaikinimu besirūpinančios visuomeninės organizacijos siūlo būdą: pagalvoti apie vaiko globą, pasidalinti savo gyvenimu ir atverti savo namų duris tiems, kuriems pasisekė mažiau.

Valstybės politika šioje srityje gana aiški: vaikai turėtų augti šeimose, jei ne savo, tai globėjų. „Šiuo metu norima atsisakyti „idealių fabrikų“ – didelių globos namų. Vaiko atėjimas į institucinę globą turėtų būti paskutinis žingsnis“, – sako Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Dalius Bitaitis VšĮ SOTAS surengtoje konferencijoje „Vaiko globa šeimoje: galimybė atrasti savo kelią”.

Anot socialinių mokslų daktarės docentės Irenos Eglės Laumenskaitės, Lietuvai išties derėtų pasitraukti nuo „paternalistinio požiūrio“ į globą ir nebijoti atiduoti vaiką pirminėms struktūroms: bendruomenėms ir šeimoms.

Tačiau globoti vaikų lietuviai dar nesiveržia. „Lietuvoje kol kas mažai šeimų, kaip natūralų dalyką priimančių idėją globoti be šeimos likusius vaikus, – sako SOTAS atstovė Lijana Gvaldaitė. – Tai gana glaudžiai susiję su tuo, kad Lietuva po Nepriklausomybės atgavimo užstrigo individualistinėje raidos stadijoje. Apskritai mūsuose sunkiai įsitvirtina priėmimo kultūra: žmonės nemato reikalo pasistengti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito, priimti kitokį – ne tik beglobį vaiką, bet ir artimą šeimos narį ar bendradarbį“.

„O štai Italijoje vaikų namų tiesiog nėra. Be globos likę vaikai atsiduria nedidelėse bendruomenėse,  šeimynose, šeimose, kurios pasiryžusios priimti vaiką tiek, kiek reikės, kol išsispręs situacija vaiko biologinėje šeimoje ir jis galės grįžti pas savo tėvus“ , – dalijasi patirtimi VšĮ SOTAS direktorė italė Paola Fertoli.

Visuomenininkai primena, kad globa ir įvaikinimas yra skirtingos formos, tačiau vienodai vertingos. Globa yra tam tikrą laiką teikiama pagalba be globos likusiam vaikui, paliekant ryšį su jo biologine šeima, o įvaikinimo atveju vaikas tampa visateisiu šeimos nariu. Daugiau sužinoti apie tokią galimybę ir apsispręsti potencialiems globėjams Lietuvoje padeda SOTAS ir dar kelios šioje srityje dirbančios organizacijos.


Globa: nuo nuolatinės iki „savaitgalinės“

Kad Lietuvos šeimos atvertų savo namų duris beglobiams vaikams, siūloma įvairių globos formų – nuo nuolatinės, kuomet globojamas vaikas praktiškai tampa šeimos nariu, iki vaiko lankymosi šeimoje savaitgaliais ar pagalbos ruošiant pamokas, kai suteikiama vaikui erdvės tai daryti globėjų namuose.

„Net ir trumpalaikis svečiavimasis yra patirtis, galimybė pamatyti, koks yra santykis šeimoje, kokia buitis. Tai gali būti ir pereinamasis laikotarpis, pasitikrinimas, ar išdrįsi žengti toliau“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus pavaduotoja Greta Zvolinskienė.

„Iš pradžių pakvieskite vaiką į svečius, o paskui viskas savaime gaunasi“, – dalijosi patirtimi globėja Ramunė, auginanti du sūnus (23 ir 16 m.) ir globojanti 17-metį paauglį. Globotinis į jų šeimą atėjo palaipsniui: pradėjo lankytis savaitgaliais dar būdamas 12-os metų, paskui apsilankymai dažnėjo, o prieš pusantrų metų visa šeima vienbalsiai nusprendė, kad atėjo metas jam gyventi kartu su jais.

Globoti trukdo savininkiškumas

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 11 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų, iš jų net 4173 auga vaikų globos namuose, 303 – šeimynose, o 6654 vaikai yra globojami šeimose, bet iš jų tik trečdalis auga ne giminaičių šeimose (visus kitus globoja seneliai, tetos/dėdės, broliai arba seserys). Nagrinėjant priežastis, kodėl lietuviai nesiryžta globoti svetimų vaikų, doc.dr. Irena Eglė Laumenskaitė aiškina skirtumą tarp pasisavinančios ir geravališkos meilės.

„Pasisavinanti meilė – kuomet kitam trokštama laimės pagal savo supratimą ir į artimuosius žiūrima ne kaip į savus, o kaip į nuosavus.  Mes savo vaikams norime to, ką vertina kiti, primetame savo laimės sampratą, kuri mums buvo suformuota visuomenės: reikia prestižinio išsilavinimo, darbo su geru užmokesčiu, gero partnerio (vėlgi pagal mūsų supratimą), statuso, pinigų,” – vardija docentė.

Jos teigimu, save mes vertiname pagal mūsų artimųjų laimėjimus, ypač jei tai yra vaikai. „Jei tikslas nepasiekiamas, mūsų vertė suyra. Esant tokiai situacijai, vaikai nuo pat mažens gauna visuomenės patirtį, kad reikia nusipelnyti: pradedant sriubyčių valgymu ir gerų pažymių gavimu. Taip liekame funkcinių santykių lygmenyje,” – aiškina doc. dr. Eglė Laumenskaitė.

Kita vertus, „besąlygiška meilė – priešingai, suvokia ir save, ir kitą kaip asmenį, vertingą besąlygiškai, o ne už tai, ką padarėme.“ Pasak mokslininkės, visiems reikalingas pripažinimas iš kitų, kad jis yra besąlygiškai vertingas ir gali būti priimamas toks, koks jis yra.

„Todėl reikia ne save atiduoti pagal savo supratimą, o priimti kitą, – teigia  E. Laumenskaitė. – Dovanoti įsiklausymą, ko žmogui reikia, savo jautrų ir suklususį buvimą šalia, priimti kitą ir save su matomais ir nematomais trūkumais, pasitikėti savimi ir dovanoti pasitikėjimą avansu kitam“. Tokiu atveju ateina ir pokyčiai. Likęs be globos vaikas jau savaime turi meilės trūkumą, nepasitikėjimą, kad jis yra besąlygiškai vertingas, todėl tokiems vaikams ypač svarbi bendro gyvenimo patirtis, grįsta besąlygiška meile aplinkiniams.

Padeda globėjams augti

Būsimų įtėvių ir globėjų kursai sutvirtina šeimas, atsako į daug klausimų ir sustiprina pasiryžimą eiti įvaikinimo ar globos keliu. „Dažnai šeimos, iki mokymų ketinusios įsivaikinti vieną vaiką, po mokymų nusprendžia, kad gali priimti netgi ne vieną, o du vaikus“, – pasakoja globėjas Tomas.

„Dabar kalbėdamas su draugais berniukas mus vadina „motina“ ir „tėvu“, anksčiau kreipdavosi tik vardais. Jam dar neišeina sakyti tiesiog „mama“ ir „tėtis“ , bet mes  džiaugiamės, kad perėjom į „motinos“ ir „tėvo“ stadiją“, – pasakoja Tomas.

Tiesa, globėjai pripažįsta, kad iš pradžių, kai vaikas lankosi šeimoje tik retkarčiais, jis stengiasi įtikti, pasirodyti geresnis, taip norėdamas „užsidirbti“ meilę. Tik įsitvirtinęs šeimoje vaikas pasijaučia saugus ir tada pasimato, koks yra iš tikrųjų.

„Tada ir prasideda besąlygiškos meilės išbandymas. Tenka ir su psichologais pasikonsultuoti, ir knygų paskaityti, užtat nuolatos jaučiu gyvenimo skonį. Kiekvieną dieną namuose – aukščiausio lygio universitetas. Berniukas namuose padarė daug permainų. Buvo iššūkių. Ir geros, ir blogos patirties, bet augame kartu. Per tą vaiką mes išmokome labai labai daug“, – sako Tomo žmona Ramunė.

 Indrė Vileitė

Straipsnis publikuotas DELFI portale 2012 m. vasario 4 d.